- Pati čia atmyniau dviračiu, tiesa, viešam teismui prisipažinau – be šalmo. Kaip jūs vykstate į darbą?
 
- Į Vingio parką dviračiu atvažiuoju po darbų. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo be sporto. Dirbant tokiose pareigose fizinis aktyvumas tapo balanso išlaikymo veiksniu. Mėgstu ir bėgioti. Tą sąmoningai darau jau dvejus metus. Nesutikčiau su šiandien kolegos išsakyta mintimi, jei vaikystėje nesportavai, suaugęs sporto nepamilsi. Kartais po darbo ir keturiasdešimt kilometrų nuvažiuoju dviračiu.
 
- Kuruojate ir naktinio Vilniaus gyvenimą. Jus dažniau galima sutiki kino seanse po žvaigždėmis ar veikiau parke bėgančią krosą?
 
- Vilnius tuo ir žavus, kad yra įvairus. Aš taip pat įvairiapusė. Kartais pailsėti padeda ir kinas po atviru dangum. Einu ir klasikinės muzikos paklausyti, ir į roko koncertą. Apskritai muzika yra mano gyvenimo dalis. Mane galima dažnai sutikti koncertuose. Mėgstu klasiką, džiazą.
Naktiniame Vilniaus gyvenime dabar dalyvauju retai, bet grožiuosi juo vakare šniukštinėdama senamiesčio erdves, mėgstame su šeima dviračiais minti palei pakrantę, sustoti senamiestyje išgerti kavos, su vaikais suvalgyti ledų.
Kai keliauju po pasaulį, Vilnių mėgstu palyginti. Esame sukūrę iliuziją, kad kažkur yra geriau, įdomiau, yra daugiau ką veikti. Kuo daugiau pamatau pasaulio, tuo labiau įsitikinu, kaip gera namuose. Vilnių įsimyliu iš naujo.
Beje, mėgstu ir muziejus – čia tai tikrai mane galite sutikti. Valandos ten neužtenka, dažnai praleidžiu visą pusdienį, o jei patinka paroda, nueinu ir du kartus. Užsienyje atostogaujant su šeima nė viena kelionė neapsieina be užsukimo į muziejų. Komandiruotėje, jei vakare turiu laisvo laiko, nėra buvę, kad neaplankyčiau muziejaus. Man tai – būdas pailsėti, prisiliesti prie laikmečio, meno, istorijos.
Gerai, kad į kompaniją prisijungia ne tik vyras, bet ir devynerių bei dvylikos metų sūnūs. O Valstybės pažinimo centrą rekomenduočiau kaip būdą prijaukinti vaikus prie muziejų formato.
 
- Akys į jus dabar nukreiptos gerokai dažniau. Apgalvoti tenka ir kasdienį garderobą. Einamos pareigos priverčia įsitempti?
 
- Socialinė kontrolė yra. Be šalmo tikrai nevažiuočiau dviračiu (Šypsosi). Kai priimi sprendimą eiti tokias pareigas, kartu priimi ir to pasekmes. Nesistengiu taikytis prie pareigų ir būti tokia, kokios iš manęs tikisi visuomenė, bet tik tuo vadovautis. Ir šeimoje augindama vaikus tuo vadovaujuosi. Negali iš jų reikalauti valgyti daržovių, jei pati jų nevalgai.
 
- Namuose dar bent viena pareiga, pareikalaujanti ne mažesnio atsidavimo...
 
- Grįžus namo laukia atsiras pasaulis. Stengiuosi, kad mano darbas nevirstų jos rūpesčiu. Moku padėti darbines problemas ir prie jų sugrįžti tik kai vaikai nueina miegoti – miego sąskaita. Namie būnu mama ir bent dvi valandas būtinai įsitraukiu į vakarienės gamybą, bendravimą bei pagalbą.
 
- Jau įsivaizduoju, kaip vicemerė vakarienei ruošia garintus brokolius su žuvimi. Prieš penketą metų buvote Vilniaus sveikatos biuro direktoriaus pavaduotoja. Įtariu, sveikas gyvenimo būdas yra pagrindas jūsų šeimoje.
 
- Sveikatos srityje dirbu daugiau nei penkerius metus – profesija įpareigoja domėtis, skaityti, žinoti. Tą taikau ir gyvenime. Būtų utopiška sakyti, kad šimtu procentu. Ne tik salotas valgome. Būna visko: ir šaldyto maisto pasišildome, galime ir į McDonald‘ą nueiti. Normalu kartais miegoti iki dvylikos ir tądien nesportuoti. Svarbu nenueiti į kraštutinumą ir kad tai būtų išimtys, o ne taisyklė. Mane į rėmus įstatė ir motinystė. Skatiname vaikus judėti, sveikai maitintis, mokome atsipalaiduoti ir suprantame, kiek svarbus yra ryšys su suaugusiais žmonėmis bei bendraamžiais, kiek svarbi psichinė sveikata. Dirbdama biure turėjau galimybę prisiliesti prie įvairių veiklų. Žmonėms galime šimtą kartų kartoti, kaip reikia daryti, bet kol žmogus pats nepabando ir nepatiria malonumo, nieko nebus. Linkiu vilniečiams atrasti sveikatos biurą, nes čia siūlomos veiklos – aukščiausios kokybės ir dar nemokamai. O paprastai esame įpratę manyti, jei jau nemokamai – nieko gero nesitikėk... Dar tada, kai dirbau biure, svajojome apie šias erdves Vingio parke, kūrėme naują logotipą, spalvas. Šiandien malonumas matyti, kad idėjos, kurias gryninome, įgauna pavidalą. Paskutinį kartą, kai čia lankiausi, buvo viskas apleista.


 
- Šeimose paprastai vienas būna „policininkas“, kitas – „geroji fėja“. Kurį vaidmenį užimate jūs?
 
- Su vyru esame panašūs. Dėl to neturime griežtų vaidmenų, esame komanda. Stengiamės laikytis vieningos pozicijos, kad vaikams būtų kuo mažiau vietos manipuliacijoms. Net jei ir nepritariu vyrui, pasakau jam tai asmeniškai. Tėvystė dar labiau užaugino mūsų santykius. Vadovaujamės lygiaverte partneryste, neskirstome darbų. Užduotį daro tas, kieno rankos tą minutę laisvos.
 
- Vaikai lanko valstybines ar privačias mokyklas?
 
- Valstybines. Mokslo kokybė manau priklauso nuo mokytojų. Mums pasisekė – vaikai ten mylimi, auga jautrioje aplinkoje, mokytojai atviri kalbėtis apie sunkumus. Džiaugiuosi vyresnėliu, kuris pernai pradėjo eiti į penktą klasę, – buvo naujas etapas, adaptacija, kai keitėsi mokytojai. Jis turi daug motyvacijos mokytis, penktą klasę baigė dešimtukais. Vienas sportuoja, kitas „Ąžuoliuko“ chorą lanko.
 
- Pasakojote apie meilę muzikai, turbūt ir pati muzikos mokyklą esate baigusi?
 
- Taip, fortepijoną. Muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Šiauliuose, kur užaugau, lankiau muzikos vokalo studiją „Rokoko“. Nuo ketverių metų teko lipti į sceną. Važiuodavome pas „Tetą Betą“ į svečius, LRT sukdavo mūsų vaizdo klipus. Esu Dainų dainelės laureatė. Su „Rokoko“ koncertuoti keliaudavau po Lietuvą ir už jos ribų. Ten išmokau savarankiškumo. Neatsitiktinai ir su vyru susipažinome chore. Studijuojant universitete tai buvo mūsų bendras pasirenkamas dalykas.
 
- Dabar nustebinsite pasakydama, kad jis kokios nors roko grupės narys...
 
- Jis – lingvistas, anglų kalbos vertėjas. Sūnus groja gitara, taigi dabar esame muzikantų šeima, padainuojame keturiese. Juokaujame, kad esame muzikantų šeimyna duše ir mašinoje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!