- Sauliau, papasakokite, kaip šiandien prasidėjo jūsų diena?
 
- Visiškai neįprastai – turiu laisvą dieną! (Juokiasi.) Taigi išvedžiau šunį pasivaikščioti ir naudojuosi proga pailsėti po visų gastrolių.
Paprastai nuo ryto jau treniruojamės. Įtemptu grafiku gyvenu nuo 2014-ųjų.
 
- Ar kada kilo minčių, kad nebenorite čiuožti?
 
- Buvo toks laikas, kai dar čiuožiau vienas. Tuomet, 2013 metais, nusprendžiau, kad nebenoriu.
Čiuožimas po vieną buvo visai kitoks „žvėris“. Dėl galimybių ir dėl trenerių stokos Lietuvoje pasiekti pasaulinį lygį buvo – o ir yra – sunku. Važiuodavau į tarptautines varžybas, matydavau, kaip kiti draugai tobulėja ir dalyvauja vis aukštesnio lygio varžybose. Nors turėjau ir fizines galimybes, ir noro, man to pasiekti nepavykdavo. Nebežinodamas, kaip toliau treniruotis, nusprendžiau nebečiuožti, siekti trenerio karjeros.
 
- Bet tada atradote šokį poroje?
 
- Taip, visai netikėtai sudalyvavau šokių ant ledo projekte – vien dėl smagumo, noro išmėginti ką nors naujo. Tuo metu pirmą kartą pajutau partnerystę ant ledo. Buvo smagu ir pagalvojau, kad būtų įdomu išmėginti šią sritį rimčiau. Kaip tik turėjau galimybę išvykti į užsienį, pasisemti žinių iš pasaulinio lygio trenerių. Šokis ant ledo labai „užkabliavo“, tad nuo 2014 metų iki pat šiandien neturiu jokių dvejonių dėl to, ką noriu veikti gyvenime.


 
- Ar dirbant įtemptu grafiku, lieka laiko kitoms veikloms ir kitiems žmonėms, ne tik šokių partnerei?
 
- Tikrai būna sunku rasti laiko, kai kiekviena diena suplanuota, ypač tam tikru sezono metu, kai pasiruošimas vyksta ne tik ant ledo, bet ir už jo. Tačiau kartais pavyksta susidėlioti laiką ir praleisti jį su artimaisiais, su drauge. Stebiuosi ir nepaprastai džiaugiuosi, kad suradau žmogų, kuris yra kartu su manimi.
Sezono viduryje, tarp visų kelionių ir varžybų susitikti su draugais Lietuvoje yra sunku. Anksčiau galėdavau kasdien ar kas antrą dieną juos pamatyti, dabar – tris kartus per metus, ir tai jau yra daug.
 
- Niekada neperdegėte, šitaip intensyviai gyvendamas?
 
- Ne vieną ir ne du kartus. Svarbiausia išmokti save skaityti. Yra momentų, kai sau privalai pasakyti „ne“, sustoti, pailsėti. Turi reguliuoti darbo ir poilsio režimą, laisvą laiką, mitybą. Labai svarbus miegas. Visa tai įtakoja ne tik varžybų rezultatus, bet ir kasdienes treniruotes.
Save analizuoti ir suprasti – didelis mokslas. Savų įžvalgų pateikia treneriai, sporto psichologai, gydytojai. O tu ieškai, kas veikia, kas ne.
Šiandieninės „atostogos“ – irgi priverstinės. Reikia pailsėti, nes kūnas ir protas po intensyvaus laikotarpio liepia persikrauti, padaryti pauzę, kad galėčiau vėl efektyviai dirbti ir džiaugtis tuo, ką darau.
 
- O traumos nestabdo?
 
- Yra buvę keli prakirtimai, bet ilgam nesustabdė – pabūni savaitę-dvi ramiai, ir viskas.
Šį sezoną kėlimo metu su partnere griuvome ant ledo, ji su pačiūžos peiliu užlipo man ties riešu ir nupjovė dvi sausgysles. Sezoną teko mėnesiu pavėlinti. Bet pavyksta viską susidėlioti ir tęsti veiklą toliau. Traumų, kurios būtų stipriai įtakojusios karjerą, nebuvo ir, tikiuosi, niekada nebus.
 
- To paties tikimės visi. Juolab kad pagaliau jums atsivėrė galimybė atstovauti Lietuvai 2026 metų žiemos olimpinėse žaidynėse. Kaip jautėtės sužinojęs, kad partnerei Allison Reed pagaliau suteikta Lietuvos pilietybė?
 
- Tiek kartų išgirdus neigiamą atsakymą, man buvo labai sunku patikėti, jog tai pagaliau įvyko. Visada žinojome, kad ji verta pilietybės. Ir ne tik, kad išvažiuotume į olimpines – tai tėra vienos varžybos. O kiek metų kartu jau čiuožėme už Lietuvą, ji čia lankydavosi... Atrodė, nesąžininga, kad niekas nenori suprasti ir matyti, kaip iš tiesų yra. Didžiausias džiaugsmas man buvo, kai partnerė gavo šansą susitikti su Pilietybės komisija ir prezidentu. Tai buvo didelis laimėjimas, nes žinojau – kai visi pamatys žmogų, klausimų nebekils. Taip ir įvyko.
 
- Padėjote partnerei ruoštis?
 
- Iš manęs lietuvių kalbos mokytojas nekoks. (Šypsosi.) Allison su profesionaliu mokytoju dirbo atskirai. Žinoma, padėjau, kuo galėjau. Kartais klausdavo, kas ir ką reiškia, treniruočių metu bandėme kalbėti daugiau lietuviškai, kad įgytų įgūdžių. Daug padėjo tai, kad lietuviškai kalbantis mano draugų ratas ją draugiškai priėmė į savo būrį.


 
- Ką jums asmeniškai reiškia galimybė atstovauti Lietuvai žiemos olimpinėse žaidynėse?
 
- Niekada negalvojau, jog būsiu olimpinėse žaidynėse. Buvo momentas, kai savęs net nelaikiau sportininku, nors ir praleidau daug laiko ant ledo. Bet laikui bėgant, rezultatams gerėjant, atsirado didžiulis užsidegimas. Supratau, kad galiu būti ne tik geras sportininkas, bet ir geresnis už kitus.
Dalyvavimas olimpiadoje man bus lyg asmeninis įvertinimas – pagaliau galiu dalyvauti tokiose varžybose, kur susitinka aukščiausio lygio sportininkai, bei žmonės, kurie juos palaiko.
 
- Kitų metų pradžioje taip pat numatyta daug svarbių varžybų…
 
- Dabar intensyviai ruošiamės Europos čempionatui, kuris prasidės sausį. Kovo mėnesį vyks Pasaulio čempionatas. Dar turėsime varžybas tarp Europos ir Pasaulio čempionatų.
Mano filosofija tokia: jeigu pasiruoši ir varžybose pasirodai geriausiai, kaip gali, tu jau laimėjai. Jeigu padarai klaidų, kurių galėjai išvengti, negali teisintis. Svarbiausia save maksimaliai pateikti – su tuo maksimumu ateis tam tikras rezultatas, ir tada žinosi, dėl ko dirbti toliau. Jeigu kiti pasirodo geriau – bravo jiems. Negaliu dėl to pykti, nes žinau, kiek mes visi sunkiai dirbame. Visi norime to paties, o galiausiai lemia žmonių stiprybės – mes esame vienur stipresni, kiti kitur.
 
- Kaip vertinate savo fizinę formą ir pasirengimą varžyboms?
 
- Smagu, kad kasmet mūsų lygis kyla. Kiekvienais metais sekasi vis geriau. Visada malonu baigti sezoną žinant, kad parodei maksimalias galimybes. Užverti sezono lapą su tokiu jausmu ir kitą sezoną bandai padaryti dar geriau.


 
- Ar tokiame įtemptame grafike pajuntate šventinę nuotaiką?
 
- Tai tikrai sunku. Tiek daug vyksta aplinkui, kad dažnai pamiršti, jog gali būti kažkas šventiško. Čia labiau asmeninis iššūkis – išmokti džiaugtis šia akimirka.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad ir Kanadoje turiu žmonių, su kuriais galiu švęsti. Dabar kaip tik puošiamės namus ir dalinamės šventine nuotaika.
- Ko palinkėtumėte sau ir savo gerbėjams artėjančių švenčių proga?
- Sau palinkėsiu ramybės. (Juokiasi.) O visiems kitiems – labiau vertinti ir džiaugtis savo žmonių ratu, džiaugtis tuo, ką turime, o ne gedėti to, ko galbūt niekada neturėsime.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!