- Gerbiama Rasa, kaip susipažinote ir sutikote treniruoti Rūtą Meilutytę?
- Su Rūta susipažinti nereikėjo, nes pažinojau ją nuo mažų dienų – tai buvo išskirtinis vaikas, itin anksti pradėjęs greitai plaukti. Visa plaukimo visuomenė stebėjo jos kilimą ir džiaugėsi. Po to Rūta padarė pauzę sporte, bet buvo šalia, nes gan artimai bendravo su mano sūnumi Tadu (Tadas Duškinas, Europos, pasaulio čempionatų dalyvis, nacionalinis rekordininkas – aut. past.). Buvo dalykų kurie juos siejo, Rūta apsilankydavo mūsų namuose. Atėjo momentas, kai ji vėl panoro pradėti plaukti ir kartą Tadas manęs paklausė: „Ar priimsi Rūtą?“ Koks dar klausimas! Tuo metu ji buvo diskvalifikacijoje ir tiesiog paprastai atėjo į baseiną, be išskirtinių sąlygų, į paprastą treniruotę su vaikais. Man buvo smagu matyti, kaip ji įsilieja į mūsų grupę, o vaikams plaukti su olimpine čempione. Rūta paplaukiojo ir vėl atsitraukė.
 
- Teiravotės, kodėl?
- Neklausiau, kur dingai. Bet šį rudenį ji panoro grįžti. Lietuvos plaukimo federacija taip pat siekė, kad ji atnaujintų treniruotes, ir Rūta vėl atsirado mano grupėje. Vėl be didelių planų, be įsipareigojimų man, kaip trenerei. Pakalbėjome ir supratau, kad su Rūta galiu bendrauti tik nespausdama ir palikdama erdvę pačiai spręsti. Pirmas puikus startas buvo Lietuvos čempionatas, na, o apie dabartines pergales turbūt visi žino. Tokio talento žmogus – retenybė. Kas žmogui duota, neatimsi. Bet jo paties valioje, naudotis savo galimybėmis ar ne.
 
- Ką laikote geru treneriu?
- Į gero trenerio sąvoką įeina daug savybių: kompetencija, žinios apie fiziologiją, psichologiją, gebėjimas bendrauti su tėvais. Kažkas pasakė, kad norint būti geru treneriu, reikia būti griežtam, norint būti labai geru – labai griežtam, o labai labai geru – labai labai griežtam. Griežtumo reikia, bet taip pat ir žmoniškumo, gebėjimo pajausti, suprasti. Didelė sportininkų dalis tavimi tiki, nurodymus atlieka besąlygiškai, todėl reikia būti atsargiam ir neprisižaisti: jausti ką darai, galvoti apie sportininko amžių, pajėgumą, atsižvelgti į charakterį, nes kitaip galima greitai sulaužyti jauną žmogų, ilgam atpurtyti nuo sporto.
 
- Ką patartumėte tėvams, kad nenualintų vaikų treniruotėmis, būreliais?
- Noriu pabrėžti miego režimo svarbą: jei vaikas laiku užmigs, jis atsikels pailsėjęs ir žvalus, todėl palinkėčiau tėveliams išugdyti vaikui įprotį anksti eiti miegoti. Pradinukams ruoštis gulti reikėtų jau aštuntą vakaro, kad devintą miegotų arba gulėtų lovoje. Nėra geresnės atsigavimo priemonės nei miegas: jo nepakeis jokie vitaminai, mikroelementai, papildai ar maistas.
Sportuojančiam vaikui reikalingas ir geras maistas. Ne bandele užsikišti, o bent jau kokybiškų sumuštinių turėti. Rekomenduoju valgyti mokyklose, nes reikia šilto maisto vidury dienos.
Išties didžiulis darbas turėti vaiką sportininką. Tėvai kartais leidžia atžalas į skirtingus būrelius penkias dienas per savaitę: muzika, šokiai, plaukimas, futbolas... Užkraunama tiek veiklų, kad vaikas persitempia ir ieško bet kokios galimybės atsipalaiduoti. Telefonas tampa būdu pabėgti nuo realybės. Todėl siūlyčiau bent pirmokėlių neužkrauti įvairiomis veiklomis.
Blogiausia, kai tėvai orientuoti į pasiekimus, kupini didelių lūkesčių. Vaikas turi eiti savo keliu ir rasti veiklą, teikiančią džiaugsmą.
 
- Ką manote apie lietuvių sugebėjimus vandenyje?
- Neseniai savaitgalį tapo liūdna išgirdus, kad nuskendo šeši žmonės... Mokymo plaukti programa mokyklose puiki, ji supažindina vaikus su vandeniu. Tačiau tėvelius noriu įspėti: negalvokite, kad jei vaikas nuėjo į plaukimo pamokas, jis moka plaukti. Jokiu būdu, tam neužtenka vienerių metų. Tai – tik raidė A iš visos abėcėlės, negana nuplaukti 25 metrus kojomis ant nugaros. Neužsiliūliuokime ir nepalikime vaikų be priežiūros prie vandens telkinių vien dėl to, kad lanko baseiną. Baseinas – ne jūra, ne upė, ne ežeras, jame nėra sūkurių, bangų, vėjo, atviri vandenys yra kita stichija. O ir patys būkime vandenyje atsakingi. Plaukimas yra laikoma bazine sporto šaka, nes reikalauja sugebėjimo išbūti su deguonies deficitu, valdyti kvėpavimo techniką. Nuplaukus toliau, nei leidžia fizinis pasirengimas, galima padusti, išsigąsti ir gali atsitikti nelaimė.
 
- Grįžkime prie čempionų temos. Ar sutiktumėte, kad svarbiausia laimėtojo savybė – pasitikėjimas?
- Apie tai ilgokai svarsčiau... Taip, turbūt tai vienas svarbiausių dalykų. Gali būti gabus, plaukti kaip žuvis vandenyje, turėti idealią techniką, bet tikrai trukdo nesusitvarkymas su baime pralaimėti, pasirodyti blogai, mintys, kad dar esi nepasiruošęs. Nelabai talentingas fiziškai, bet dirbantis ir dvasia stiprus sportininkas, tikintis tuo, ką daro, gali nuversti kalnus. Mano patirtis tai patvirtina. Atrodo, vaikas sportuoja, bet žinai, kad olimpiadoje neplauks... o padaro, ko iš jo visiškai nesitikėjai. Belieka pasidžiaugti ir vėl suprasti, ką reiškia valia ir dvasia.
 
- O kaip susitaikyti su pralaimėjimu ir toliau stengtis?
- Sunkus momentas. Kai vis laimi ir pirmą kartą pralaimi, kyla daug kartėlio, nusivylimo. Svarbu, kaip reaguoja šalia esantys žmonės: tėvai, treneriai. Kaip randa žodžius, kad žmogus nepalūžtų psichologiškai. O kartais kai sportininkui nesiseka, jis tenori kišti galvą po kaldra, nieko nematyti, negirdėti, nesiaiškinti. Vėliau ateina momentas, kai gilinamasi kas, kaip, dėl ko.
Ateina laikas ir karjerą baigti, kai matyti, kad rezultatai neauga, kiti lipa ant kulnų... Brandos etapas taip pat sudėtingas, jis pakeičia mergaitės kūną ir šiame procese taip pat reikia išbūti, kai rezultatai nekyla. Stengiuosi sakyti teisybę, nekabinti makaronų, kad būsi pirmas, jei realybė kita. Tačiau tai nereiškia, kad negalima rasti kitų tikslų. Vaikų plaukia tūkstančiai, laimi vienetai, jei kiekvieno tikslas būtų pjedestalas, plauktų daug mažiau vaikų. Svarbu sportininko pastangos ir žingsneliai į priekį. Nesėkmes reikia vertinti kaip patirtį, kuri leis susikaupti ir nepasiduoti kitose gyvenimiškose situacijose. 
 
- Šiuo metu atostogaujate... kas sudaro jūsų laisvalaikį, kokią veiklą mėgstate?
- Geras klausimas (Šypsosi). Pradėjau atostogauti ir pirmosiomis dienomis buvo sunkoka persijungti iš aktyvumo į neaktyvumą. Laisvalaikiu važinėju dviračiu, vaikštau, einu pasportuoti į salę. Vieta, kuri labiausiai traukia – jūra, tikrai ten važiuosiu. Mėgstu skaityti, sodininkauti, auginu gėles... kuriu grožį namų kieme. Tokiu būdu įsižeminu, tiesiog būnu čia ir dabar. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!