- Kada supratote, kad gyvenime sieksite dainininko karjeros?
- Nepamenu tikslaus laiko, kada tai supratau. Manau, kad ne daug kas tokius dalykus gerai prisimena. Bendrai mano kelias prasidėjo nuo „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos. Mokydamasis ten turėjau gerą vokalo pedagogą, kuris įkvėpė toliau tęsti dainininko kelią. Vėliau įstojau į Muzikos akademiją. Štai taip susiklosčius aplinkybėms šiandien esu tas, kas esu.
 
- Kokie pasaulio dainininkai Jus labiausiai įkvėpė?
- Kiekvienas dainininkas stengiasi turėti ką nors savito, savaip interpretuoti kūrinį, o ne mėgdžioti kitus ar būti panašiu į kokį nors prototipą. Neturėjau vieno ypatingo pavyzdžio, dėl kurio rinkčiausi dainininko kelią. Aš žaviuosi visų didžiųjų dainininkų sugebėjimais atlikti tam tikrus vaidmenis ir partijas. Jų yra be galo daug ir jie visi savo srityje kuo nors unikalūs. Turiu omenyje tokius atlikėjus kaip Luciano Povarottis, Placido Domingo, Fritzas Wunderlichas, Johnas Vickersas bei Franco Corellis. Tai yra žymiausi tenorai, kurie sugeba atlikti skirtingus kūrinius. Mokausi iš jų visų.
 
- Prieš kelerius metus įrašėte kompaktinę plokštelę jidiš kalba. Ar ilgai brandinote šią idėją?
- Per ilgą laiką buvau sukaupęs nemažą jidiš dainų repertuarą. Šios dainas man labai artimos, kadangi tai – mano senelių gimtoji kalba. Seneliai dažnai ja kalbėdavo namuose. Nuo pat vaikystės man ši kalba buvo labai artima. Netgi Muzikos akademijoje, kai privalomoje egzaminų programoje turėdavome dainuoti vieną lietuvių liaudies kūrinį, aš be to dar atlikdavau ir žydišką dainą. Taip susidarė nemažas repertuaras jidiš dainų. Vėliau atsirado proga įrašyti kompaktinę plokštelę kartu su pianistu Darium Mažintu. Man tai buvo svarbus įvykis.
 
- Kiek apskritai Jūsų gyvenime reikšmingas žydiškasis kultūros palikimas? Ar tai svarbi Jūsų identiteto dalis?
- Sakyčiau, kai tai ne tik tradicijų laikymasis, bet puoselėjimas kultūros, kuri jau yra beveik išnykusi. Jidiš kalba nyksta. Nebėra didelių bendruomenių, kurios ja kalbėtų. Holokaustas sunaikino jidiš kalbą ir visą Europos žydų kultūrą. O jos būta iš tiesų stiprios. Prieš karą Europoje buvo gausybė rašytojų, poetų, muzikantų bei kompozitorių, kurie kūrė jidiš kalba. Šis paveldas svarbus ne tik žydų tautai. Jis atspindi ir šalių, kurios buvo tuometiniai žydų namai, istoriją. Lietuvoje gyveno didelė žydų tautos dalis. Mes galime to tiesiog pamiršti ar nuneigti.
 
- Dažnas lietuvis įsivaizduoja, kad čia gyvavusi žydų kultūra – kažkas svetimo. Ar Jus tai žeidžia?
- Nepasakyčiau, kad žeidžia. Šio nusistatymo yra, bet jis kyla iš nežinojimo bei stereotipų. Dauguma žmonių, garsiai rėkiančių ir deklaruojančių antisemitines pažiūras, gyvenime nėra susidūrę su žydų tautos atstovais.
 
- Neseniai šventėte vestuves. Kaip nuo tada pasikeitė Jūsų gyvenimas? Ar padaugėjo rūpesčių?
- Išoriškai gyvenimas liko toks, koks buvo ir anksčiau. Tačiau vidine prasme jis įgavo daug daugiau prasmės. Santuoka įpareigoja žmogų surimtėti, gyventi mąstant ne vien apie save, bet taip pat apie šeimą ir jos siekius ateityje.
 
- Kam teikiate pirmenybę – šeimos ar karjeros reikalai? 
- Ko kas viskas klojasi taip, kad viena kitam netrukdo. Dar nesusidūriau su tokia situacija, kad šeimos reikalai trukdytų karjerai arba atvirkščiai. Viskas klojasi smagiai, viską pavyksta suderinti.
 
- Esate mininėjęs, kad mėgstate gaminti maistą. Kokius patiekalus dažniausiai gaminate?
- Nuo maisto gaminimo jau buvau šiek tiek atitrūkęs. Tai nemažai laiko reikalaujantis užsiėmimas. Gaminu įvairius patiekalus. Ypatingų receptų neturiu. Pastaruoju metu, ypač pavasarėjant, vis dažnesniu draugu tampa daržovės.
 
- Skiriate dėmesį sveikai mitybai, fiziniam aktyvumui? 
- Stengiuosi vartoti kuo daugiau daržovių. Be to, kiek tik įmanoma mažinu baltos duonos ir kitų miltinių produktų vartojimą. Tai be galo skanu, tačiau sveikatai – ne į naudą.
Nuo pat vaikystės nebuvau tas, kuris itin daug laiko skirtų sportui. Daugiau dėmesio buvo skiriama muzikai. Dabar su amžiumi dėl to atsiranda problemų – tampa vis sunkiau ką nors padaryti. Ilgesnė pasivaikščiojimo distancija jau gali pradėti varginti. Todėl stengiuosi nors šiek tiek palaikyti fizinę formą. Geru draugu tapo dviratis.
 
- Ką manote apie vegetarizmą?
- Gerbiu žmones, kurie pasirinkę vegetarišką mitybos būdą. Tačiau man mėsa tiesiog per daug skani. Nors egzistuoja tam tikri vidiniai prieštaravimai, sakantys, kad valgydamas mėsą darau šį tą negero, kol kas jie ne tokie stiprūs, kad priverstų mėsos atsisakyti.