Rafailas Karpis: „Kitos už ją labiau nemylėjau“

Sima Kazarian
2021-06-07
Tokiais gražiais žodžiais santykį su Lietuva apibūdina Nacionalinio operos ir baleto teatro, Vilnius City operos žvaigždė Rafailas Karpis (38 m.). Kalbėjomės prieš pat jam išvykstant į Kopenhagą, Žydų kultūros dienų festivalį. Rafailas po ilgos pertraukos jau lenkėsi žiūrovams nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenos. Atlikėjas neslepia – ši jaudinanti akimirka sukėlė daug sentimentų.
Rafailas Karpis: „Kitos už ją labiau nemylėjau“
„Visada menas ir buitis šiek tiek prieštarauja vienas kitam. Bet tai galima suvaldyti išsaugant ir kūrybinį įkvėpimą, ir pareigas šeimai. Geriausias vaistas – išvykos. Vyras gali išvykti atskirai su kitais vyrais į žvejybą, žmona – su draugėmis“, – sako Rafailas Karpis.

Rafailai, kaip jums, atlikėjui, prabėgo šie ilgi tylos mėnesiai?
- Iki pirmojo karantino buvo begalė darbų, todėl šis priverstinis sustojimas neatrodė baugus. Tuo metu neturėjome tokių didelių susirgusiųjų skaičių ir netekčių. Staiga atsirado laiko šeimai, netgi nusidažėme tvorą (šypsosi). Liepą pirmu reisu išvykome į Kretą, vėliau – spektakliai Lietuvoje...
 
- Ar antrasis karantinas buvo kitoks?
- Visiškai. Išaugo susirgusiųjų skaičius, prasidėjo mirtys ir pamatėme, kaip sunku kovoti su šia liga. Rudenį-žiemą buvo baugu, netekome pažįstamų, kolegų. Dėl šios ligos mirė bulgarų tenoras Kamenas Chanevas, su kuriuo kartu lipome ant scenos atlikti Giacomo Puccini operos „Turandot“. Muzikos pasauliui tai skaudi netektis.
 

- Ruošiatės kelionei į Daniją, dainavote filharmonijoje, ar ateitis nuteikia optimistiškai?
- Iš tiesų ateities planai nuteikia optimistiškai. Buvau užlipęs ant scenos, kuri nuo vaikystės man puikiai pažįstama. Motinos dienos proga, pirmąjį gegužės sekmadienį, vyko koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Čiurlionio kvartetu ir choru „Ąžuoliukas“, su kuriuo pats užaugau.
Buvo sentimentalu ten stovėti. Kažkada buvau vienas iš tų daugybės choro berniukų scenos gale, o šiandien dainavau kaip solistas. Girdėjau jų, tarsi kadaise savo paties, balsus man už nugaros. Akimirkai užsimerkiau. Patyriau ypatingą jausmą – tarsi kažkur, tarp žmonių auditorijoje, sėdi ir mano tėvai besiklausydami manęs. Tėvai, kurių su manimi, deja, jau nebėra.
 
- Esate dviejų dukrelių – šešerių metų Rachelės ir ketverių Lėjos – tėtis. O iki juo tapdamas mylėjote vaikus?
- Dar labiau (juokiasi). Ne, iš tiesų tai pokštas, kurį tikriausiai supras visi tėvai. Atsakomybė, buitis neišvengiamai kelia tam tikrą įtampą, kartu su begaline meile eina ir rūpestis, kad atžalos būtų laimingos, joms nieko netrūktų. Iki tapdamas tėvu labai mėgdavau vaikus, su jais žaisti, bendrauti, nes jie turi tikrumą, kurį ne visada yra išsaugoję suaugę žmonės.
 
- Pakeliui į pasaulį ir trečioji jūsų atžala. Su kokia nuotaika laukiate šeimos pagausėjimo? Galbūt planuojate dalyvauti žmonos gimdyme?
- Esame laimingi, kad visai netrukus, tokiu gražiu metu - vasarą tapsime daugiavaikiais tėvais. Nuotaikos džiugios, visa šeima, ypač sesutės, su nekantrumu laukia naujo šeimos nario. Jei tik bus nors menkiausia galimybė, tikrai dalyvausiu žmonos gimdyme.
 
- Dabar vaikams yra daugybė būrelių, veiklų. Ar pats buvote labai užimtas vaikystėje?
- Kai augau, nebuvo tokių galimybių kaip dabar. Mano lavinimu rūpinosi mama. Tėtis aprūpindavo šeimą, nuveždavo, parveždavo... Tai didelis indėlis į saugumo jausmą. Taigi, mama sugalvodavo, kokio papildomo išsilavinimo man reiktų. Taip nuo mažumės pradėjau lankyti anglų kalbos pamokas, kadangi jai tuo metu atrodė, jog šis dalykas mano gyvenime bus svarbus. Paskui, pamačiusi mano spragas, nusprendė, kad man reikia papildomų lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Iš tiesų, man šis dalykas patiko, daug davė. Tai parodė ir brandos egzaminas. Kažkodėl mama suprato, kad man reikia ne kokios matematikos, o būtent humanitarinių dalykų.
 

- Turėdavote laisvo laiko tiesiog nieko neveikimui?
- Tikrai turėjau. Laisvalaikis yra svarbus, nes jis – savęs įprasminimas. Ypač paauglystėje. Laisvu laiku gimsta idėjos, norisi jas įgyvendinti pačiam ar kartu su bendraminčiais, tai atveria kelią savirealizacijai.
 
- Rafailas Karpis kažkada buvo pankas...
- Taip, aš priklausiau pankų subkultūrai. Mus jungė muzika, gyvenimo prasmės paieškos. Kai buvau dvylikos metų, man imponavo frazė „Daryk, ką nori, bet netrukdyk kitiems“. Nešiojau marškinėlius su anarchijos simbolika, užrašais, žaisdavau futbolą.
Man leisdavo daug, tačiau kartu buvo nubrėžtos ir griežtos ribos, kurias pažeidęs žinojau, kad bus blogai. Be abejo, esu pabandęs tai padaryti, kaip ir visi kiti paaugliai.

 
- Ar meniškos sielos žmogaus nevargina rutina? Ar atrakinus namų duris po pasirodymo paprasta persijungti nuo aplodismentų, šventiškos atmosferos į buitį?
- Yra tas dalykas. Visada menas ir buitis šiek tiek prieštarauja vienas kitam. Bet tai galima suvaldyti išsaugant ir kūrybinį įkvėpimą, ir pareigas šeimai. Geriausias vaistas – išvykos. Vyras gali išvykti atskirai su kitais vyrais į žvejybą, žmona – su draugėmis.
Man tas tikrasis namų jausmas yra tada, kai būnu nors ir labai fainoje vietoje, puikiai leidžiu laiką, tačiau netikėtai atsiranda namų ilgesys. Vietos, kur man gera, jauku, kur esu saugiausias, kur iš tiesų geriausiai pailsiu.
 
- Prieš keletą metų daug diskusijų sulaukė knyga „Mūsiškiai“, teigiama, kad lietuviai neskiria pakankamo dėmesio didžiajai žydų tautos tragedijai – holokaustui ir bando užmaskuoti savo vaidmenį jame. Ar jaučiate tai?
- Skausmo yra abiejose pusėse ir reikia tai suprasti. Galime kalbėti apie atskirus atvejus, bet taikyti universalius apibūdinimus tautoms būtų nesąžininga. Laikotarpis buvo tiek baisus, tiek kraupus, kad kalbėti apie jį iš šiandienos perspektyvos yra nepaprastai sunku. Vien todėl, kad turbūt niekada negalėsime iš tikrųjų suprasti, ką tie žmonės tada išgyveno ir jautė.
Manau, kad apskritai diskutuojant panašiomis temomis reikia vengti bet kokio užaštrinimo, nes tai veda į konfliktus ir susipriešinimą. Deja, šis klausimas neretai politizuojamas, o tai nėra susiję su nuoširdžiu rūpesčiu dėl tautų. Mano nuomone, geriausia yra išgirsti vienam kitą, pasistengti suprasti.
 
- Esate žydų tautybės, tačiau kartu ir neatsiejama lietuvių tautos bei visuomenės dalis.
- Aš be galo myliu savo tautą, jos istoriją, nuostabius žmones, tačiau nežinau, prie ko save priskirti. Nes esu ir žydų tautos dalis, ir lietuvis, šioje šalyje, visuomenėje praleidęs visą gyvenimą. Be abejo, man nesvetimas susižavėjimas kitais kraštais, tačiau žinau, kad mano šalis tik viena – Lietuva. Ir jokios kitos už ją niekada labiau nemylėjau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    A.Šnipaitienė: vaikams reikia reumatologijos dienos stacionaro

    A.Šnipaitienė: vaikams reikia reumatologijos dienos stacionaro

    Lietuvoje tėra vos du trys vaikų reumatologai, mažiesiems pacientams atliekantys ultragarso tyrimus. Tarp jų – gydytoja vaik...
    Operacija, varpą prikelianti antram gyvenimui

    Operacija, varpą prikelianti antram gyvenimui

    Gydytojas urologas Marius Anglickis Lietuvoje pradėjo Baltijos šalyse unikalias varpos implantacijos operacijas. Vienas pir...

    Budinti vaistinė


    Galimybių pasą atsispausdinti galima ir „Camelia“ vaistinėse

    Galimybių pasą atsispausdinti galima ir „Camelia“ vaistinėse

    Nuo penktadienio „Camelia“ vaistinių tinkle visoje Lietuvoje galima atsispausdinti galimybių pasą. Tai bus dar papildo...
    Vaistininkai pastebi teigiamas tendencijas: vienkartinės kaukės išstūmė medžiagines

    Vaistininkai pastebi teigiamas tendencijas: vienkartinės kaukės išstūmė medžiagines

    Gyventojai, siekdami apsisaugoti nuo COVID-19 bei kitų užkrečiamųjų virusinių ligų, linkę vis labiau įsiklausyti į sveikatos speci...

    Sveika šeima


    Šeimų psichoterapeutė: šiandien viskas techniškiau

    Grožio ir seksualumo standartai, kuriuos mums diktuoja žiniasklaida, troškimai, kuriuos turime „patirti“, iš išorės primestos fantazijos – visa tai atitolina mus nuo savęs ir neleidžia mėgautis intymumu su partneriu. Apie tai, kodėl taip atsitinka ir kaip atsispirti spaudimui, psychologies.ru ka...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Singapūras mėgina susigyventi su COVID-19

    Dar rugpjūčio pabaigoje Singapūro sveikatos apsaugos ministras Ong Ye Kung pasidžiaugė, jog šalyje nuo COVID-19 pasiskiepijo kone 80 proc. gyventojų. Kodėl ši šalis taip greitai rinkosi pasiskiepijusių procentus? Pasirodo, Singapūras vos pradėjęs skiepijimą iš karto ėmėsi ir kontrolės. Nepasiskiepijai? Nei...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Obstipacija: naujas rekordas?
    Henrikas Vaitiekūnas Obstipacija: naujas rekordas?
    Skaičių magija
    Henrikas Vaitiekūnas Skaičių magija
    Raudoną kraują pakeis mėlynas?
    Henrikas Vaitiekūnas Raudoną kraują pakeis mėlynas?

    Naujas numeris























    Alergijos tyrimai ir konsultacijos - Allergomedica