- Sakykite, kuri jūsų yra komandos lyderė? 
Monika: - Manau, kad vieną kartą viena labiau pasižymi, kitą kartą – kita. Abi vedame komandą į priekį. Kad ir dabar – parsivežėme medalius! Netikėjome, nes pakankamai aukšto lygio komandos buvo susirinkusios. Visos varžybos buvo įtemptos: dauguma jų sužaista „2:1“, taigi galėjo baigtis visaip.
Ieva: - Sau kėlėme lūkesčius patekti į šešioliktuką. Iš tikrųjų, kaip ir Monika sakė, nesitikėjome medalių, bet tyliai, ramiai – „bum bum“ – ir nuėjome iki geriausiųjų ketverto, kas yra labai smagu.
 
- Ar lietinga Lietuva šiam sportui - palanki šalis, nes karštos saulės ir smėlio turime ne tiek ir daug? Kaip jūs susidomėjote paplūdimio tinkliniu?
Ieva: - Kokioje Ispanijoje ar Kalifornijoje būtų geriau. Bet ir Lietuvoje kol kas sudarytos geros sąlygos: yra uždari aikštynai, kur mes ir žiemą galime sportuoti ant smėlio. Tinklinį iš pradžių pradėjome žaisti salėje maždaug dešimties vienuolikos metų, paskui supratome, kad pliaže žaisti kur kas smagiau.
Monika: - Mano sesuo lankė tinklinį. Ėjau jos keliu. Kartu žaisdavome Lietuvos čempionatuose. Kad noriu rimtai žaisti tinklinį, supratau po pirmo laimėto medalio 2011 metais, kada jau mudvi su Ieva buvome pakviestos gyventi į Vilnių ir profesionaliai treniruotis.
 
- Kaip jūs viena kitą atradote? Gal buvote kiemo draugės, kurios susitikdavo smėlio dėžėje?
Ieva: - Ne. (Šypsosi.) Esame iš skirtingų miestų: Monika iš Tytuvėnų (Kelmės rajono), o aš iš Klaipėdos. Treneris taip „sustatė“ ir pradėjome žaisti kartu.
 
- Porinis žaidimas – ar tai privalumas? Jeigu kompanionės nuotaika bus prasta, greičiausiai tai turės įtakos ir žaidimui...
Monika: - Jeigu yra bloga nuotaika, tiesiog reikia partnerės palaikymo. Būna dienų, kai užgriūna ir problemos, ir ligos. Reikia sugalvoti, kaip pakeisti situaciją į gerąją pusę, nes varžybas norisi laimėti.
 
- Kokios yra profesinės paplūdimio tinklininkų ligos?
Monika: - Nugaros, kelių skausmai. Taip pat dažnai lūžta arba išsisuka pirštai. Man buvo plyšusi kojos čiurna, kelis kartus lūžę pirštai. Svarbiausia, kad nebūtų rimtesnių traumų.
 
- Ko jums, dvidešimtmetėms merginoms, tenka atsisakyti dėl sporto?
Ieva: - Visuomet, kai stengiesi profesionaliai dirbti, ką nors tenka aukoti, kitaip nebus rezultatų. Turi laikytis režimo, mažiau laiko skiri kitiems pomėgiams.
Mūsų treniruotės vyksta dešimt kartų per savaitę: trys fizinio pasirengimo, septynios „ant smėlio“.
Taip pat turi gerai išsimiegoti, valgyti sveiką maistą – mėsą, žuvį, daržoves, košes, vaisius, - kitaip profesionalaus lygio nepasieksi.
 
- Ar treneris dažnai pakelia balsą, nes su jaunomis merginomis turbūt ne taip paprasta: šios linkusios ir „ožiuotis“?
Ieva: - Kad mes ožių amžių, aš tikiuosi, jau išaugome. Bet kartais kantrybė trūksta visiems. Praleidžiame kartu su treneriais po keturias penkias valandas per dieną. Normalu, kad juos kartais „užknisame“. (Juokiasi.)
Dabar ruošiamės kitoms varžyboms. Už poros savaičių dalyvausime komerciniame turnyre Estijoje, o artimiausias rimtas startas numatytas liepos pabaigoje – patekome į Europos suaugusiųjų čempionatą. Važiuosime žaisti į Austriją.
 
- Ar konkurencija tarp šios sporto šakos atstovų didelė?
Ieva: - Lietuvoje - ne, o pasaulyje vis daugiau porų žaidžia ir tampa vis sudėtingiau brautis. Esame dar ne tokio aukšto lygio, kad mus kas nors iš konkurentų norėtų „papjauti“. (Juokiasi.). Turbūt suprantama, jeigu kas nors kitas duoda atsigerti vandens, aukšto lygio varžybose nereikėtų to daryti, nes gali būti „pakištas“ ir dopingas.
 
- O kaip tramdote pralaimėjimo emocijas?
Ieva: - Bandai save nuraminti, kad čia tik žaidimas, kad ne iš gyvybės žaidi, susitaikai su tuo, kas įvyko.
 
- Neerzina tai, kad paplūdimio tinklinis, kaip neretai ir tenisas, yra seksualizuojamas?
Monika: - Ne. Tai yra tikrai įdomus žaidimas, tikrai yra ką pasižiūrėti, ir olimpiadoje tinklinis yra penktas tarp žiūrimų sporto šakų. Tai ne dėlto, kad ateina pasižiūrėti į apnuogintus žaidėjų kūnus, o dėl to, kad tai yra įdomus žaidimas.
 
- Tačiau vaikinai turbūt neatstoja nuo dailių tinklininkių?
Monika: - Kai mus pirmą kartą parodė per televiziją, kadangi tinklinis Lietuvoje dar nėra toks populiarus ir jo dažniausiai nerodo per lietuviškus kanalus, aišku, dėmesio sulaukėme daug. Ko tik nebūdavo: ir mašinas siūlydavo, ir keliones.
Bet mano širdis yra užimta.
 
- Be sporto, kokių užsiėmimų ar pomėgių turite?
Ieva: - Aš studijuoju žurnalistiką Vilniaus universitete.
Monika: Aš kol kas nieko. Treniravau vaikus mėgėjus, bet dabar, kadangi prasidėjo sezonas, netreniruoju. Manau, vėl pradėsiu treniruoti suaugusius ir vaikus, jeigu susirinks grupė.
 
- Ar esate geriausios draugės, ar tik partnerės, nemaišančios sporto ir asmeninio gyvenimo?
Ieva: - Nesipykstame, bet geriausios draugės irgi nesame. Turbūt „pasisotiname“ viena kitos aikštelėje ir per treniruotes.
Bet kaip gi galime viena kitos nemėgti? Man ji rankos nenupjovė! (Juokiasi.) Monika gerai sako – bendro tikslo siekiame.
Monika: - Gana neilgai kartu žaidžiame. Būna sportininkai, kurie kartu žaidžia ir po dešimt, ir po penkiolika metų. Taigi mūsų dar ilgas kelias laukia.