- Dar prieš porą savaičių atsiprašėte negalinti bendrauti, nes turėjote užbaigti knygą. Ar atskleiskite, kokia knyga nudžiuginsite skaitytojus šįkart?
- Kol ji nepasirodė, negaliu sakyti pavadinimo, tačiau ji jau atiduota leidyklai, turėtų pasirodyti balandžio mėnesį. Šioje knygoje grįžau prie teatro (penktoji buvo skirta labiau televizijai). Tai bus teatro, scenos žmonės: aktoriai Eglė Mikulionytė, Inga Norkutė, Elvyra Piškinaitė, Asta Preidytė, Rasa Rapalytė, Aistis Mickevičius, Inga Maškarina, Saulius Bareikis, Ridas Žirgulis, Juozas Bindokas, Mindaugas Capas, muzikantas Olegas Ditkovskis, baleto primarijus Petras Skirmantas, operos solistai Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas. Tai - nepaprastai įdomūs ir skirtingi žmonės.
Knygoje bus įdomių ir atraktyvių mano pašnekovų pasakojimų apie vaikystę, studijas, smagių prisiminimų iš gastrolių, filmavimų, netrūks ir kuriozinių, netikėtų istorijų. Kiekvienoje mano knygoje yra koks nors kabliukas – šios herojai pasakojimo pabaigoje pateikia receptą: mėgstamiausią močiutės, mamos, šeimos firminį ar skaniausią žmonos. O taip pat pateiksiu receptus savo patiekalų, kuriais vaišinau visų šešių knygų herojus – su tiksliomis receptūromis ir puikiomis iliustracijomis.
 
- Išties, net legendos sklinda apie jūsų pašnekovams ruoštas gardžiausias vaišes. Per skrandį – į širdį?
- Oi ne, tokiomis klišėmis nesivadovauju. Mano klišės išeina iš širdies, mano auklėjimo, iš Žemaitijos, Telšių, iš Daukanto gatvės, iš vaikystės namų. Iš ten visos tradicijos. Sako, kad dzūkai yra širdingi ir vaišingi, bet žemaičiai – taip pat. Jie svečiui viską atiduos! Knygoje aprašiau, kaip vaikystėje nevalgėme prabangiai, bet svečiui tėveliai ištraukdavo patį geriausią kąsnį. Tad ir mano tokia nuostata: aš mėgstu vaišinti žmones, man patinka matyti juos skanaujančius ir besidžiaugiančius maistu.
 
- Skaitytojai ilgisi jūsų pasirodymų, knygų pristatymų, virstančių atsiminimų pasakojimais, puoštais muzikinėmis pauzėmis. Ką jums teikia bendravimas su žmonėmis, kurio netekote?
- Jei neturėčiau konkrečių darbų, turbūt reikėtų sienomis lipti – jau taip trūksta žmonių, jų juoko, aplodismentų, akių kontakto, tiesiog to alsavimo iš salės. Visi to bendravimo ilgimės, bandome matematines formules išvesti, kada galbūt viskas užsibaigs ir kada galėsime išeiti į pasimatymą su žiūrovais. Iš kitos pusės – gal esu laimingas žmogus, nes nuolat turiu veiklos. Man sudėtinga suprasti, kai kiti sako, jog nuobodu, nėra ką daryti. Taip, nėra. Tačiau aš jau galvoju apie ateitį, susitikimus su žiūrovais. Anksčiau vis trūkdavo laiko įsigilinti į Vytauto Mačernio kūrybą, o kadangi šiemet yra šio iškilaus poeto šimtosios gimimo metinės, nagrinėju jo kūrybą ir negaliu atsistebėti, kiek dvidešimt trejų metų žmogus galėjo nuveikti, koks eilėraščių gylis. Tad vos baigusi knygą, jau mąstau, kokia galėtų būti Mačerniui skirta programa. Štai aptarėme ir muzikinę dalį – ruošiu programą, kurią norėsiu parodyti žmonėms, kai viskas baigsis.
Dabar, kai taip gražiai pasnigę, kasdien su Pauliumi keliaujame pasivaikščioti ir nueiname po septynis aštuonis kilometrus. Ir nėra dienos, kai neįkrisčiau į pusnį – siautėju kaip mažvaikis ir grįžtu namo geros nuotaikos. Tas pasiutimas man duoda geros energijos, tiesiog užveda.
 
- Kokių iššūkių atnešė pandemija – gal teko ko nors atsisakyti? O gal ką nors atradote?
- Aišku, kelionių daug netekome, tačiau vėl – viskas priklauso nuo to, kokį požiūrio tašką pasirinksi. Kai nieko negali pakeisti, reikia daryti tai, ką gali šitoje situacijoje. Ir mes su Pauliumi tapome Lietuvos nagrinėtojais, kampelių išknisinėtojais. Apvažiavome, kol buvo leidžiama, daug įdomių ir keistų Lietuvos vietovių, aplankėme dvarus, dvarelius, malūnus, paukščių stebėjimų vietas, užtvankas – tiek pamatėme, kad galbūt net labiau praturtėjome, nei netekome.
Kaip niekad daug perskaičiau knygų, daug gerų filmų pažiūrėjau, o juk jei savęs nepakrauni, jei vaizduotės neišjudini, mūsų darbe esi niekas. Aišku, matau, kad menininkui yra žiauriai sunku, ir kad atsitikus bėdai jis liko paskutinėje lentynėlėje. Kai šviesiu laikotarpiu esi visiems reikalingas, tave visi grobsto, ir staiga lieki už borto, pamatai, kad skęstančiųjų reikalas – mūsų pačių reikalas. Apie save nekalbu, šią situaciją priimu kaip duotybę ir žiūriu į ateitį.
Esu darboholikė, nieko neveikti man – peilis. Net klausydama žinių, kai ausys „dirba“, akys gali žiūrėti į mezginį, taigi mezgu.  
 
- Buvote labai laiminga, kai prieš septynerius metus sūnus Simonas su žmona Daiva padovanojo anūkėlę Kamilę. Ar dažnai bendraujate su kitoje šalyje gyvenančiais artimaisiais? Kokia esate močiutė?
- Aš ne močiutė esu, o Niolė. Ir jei kas mane pavadina „Nijole“, anūkė juokiasi ir mano, kad kiti nemoka ištarti mano vardo. Iš pradžių sūnaus šeima gyveno Anglijoje, dabar – Tenerifėje, tačiau mes nuolat palaikome ryšį, kalbamės nuotolinėmis vaizdo ryšio priemonėmis, net kartu su Kamile žaidžiame. Kadangi ji gražiai kalba lietuviškai, laisvai angliškai, ispaniškai, dabar aš ją mokau žemaitiškai. Iki ašarų prisijuokiam, kai ji taip nuoširdžiai žemaitiškai pasako „ek tu, kliunki“. Anūkėlės labai pasiilgstu, tad pamačiusi gražų rūbelį, įdomią knygelę, piešimo priemones vis perku ir siunčiu jai – visokių būdų prigalvoju, kaip ją pamaloninti.   
 
- Išvykstate ilsėtis į Tenerifę. Kokios bus atostogos – tingios?
- Nemėgstame jokių gulėjimų ir tingėjimų. Galiu daugiausia penkiolika minučių pagulėti terasoje ir man gana. Paplūdimius išvis aplenkiame. Užtat daug vaikščiosime ir daug žvejosime. Ir, žinoma, aplankysime dar nematytus kampelius. Anksčiau kartu pasiimdavome ir Kamilę, tačiau šiemet ji pradėjo lankyti mokyklą. Tikimės atostogų metu patirti daug malonių akimirkų.

---

 
Pabaikite sakinį
Šilčiausias vaikystės prisimimas yra… tėtušėlis ir mamuks.
Brangiausia dovana: sūnus Simas, anūkė Kamilė, Paulius.
Filmai, palikę itin stiprų įspūdį – „Neliečiamieji“, „Šventa vieta“.
Perskaityta mintis, kuri įstrigo: „Jei tamsią praeitį sumaišysime su šviesia ateitimi, turėsime pilką dabartį“ (rašytojas, satyrikas ir atlikėjas Michailas Žvaneckis).
Meilė, tai – menas.
Vakaro ritualas: židinys, šiltas pledas, knyga, arbata.
Labiausiai ilgiuosi… tėvų.  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!