- Baigei rimtus mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o, atrodytų, taip nerimtai švaistai talentą.
- Pabandykit atsistoti ir prajuokinti žmogų – tai tikrai nėra paprasta. Gal net tūkstantį kartų sunkiau, negu jį pravirkdyti. Personažai, kuriuos vaidinu, išties neišgyvena didžiulių dramų, bet tai tikrai nėra lengvesni vaidmenys. Dabar man tiesiog geriau sekasi kurti charakteringus šmaikščius personažus nei įsikūnyti į tragiškus herojus. Kita vertus, nesu jų tiek daug ir sukūręs, kad galėčiau lyginti. Tačiau į viską, ką darau, įdedu daug širdies, stengiuosi siekti kuo didesnio profesionalumo. Jaučiuosi savo rogėse.
 
- Esi laidos „Su cinkeliu“ vedėjas, pats irgi turi cinkelį. Ar jo, kaip ir gero humoro, įmanoma išmokti? 
- Matyt, sunku, bet pabandyti lavinti vidinį humoro jausmą – įmanoma. Kiek lengviau išmokti pajusti, žinoti, kas yra geras humoras, išmokti atskirti jį. Šiaip humoro jausmas yra viena tų svarbių asmens savybių, didžiulis privalumas, padedantis daugybėje gyvenimo situacijų, nesvarbu, kas tu esi – scenos žmogus ar melioratorius (juokiasi).
 
- Anksti pradėjai juokinti žmones?
- Nuo mažens mėgau dėmesį, būti įvykių centre ir valdyti žmonių grupes kalbėdamas, juokaudamas. Pajutau, kad man tai sekasi, jog patinku aplinkiniams. Matyt, tai ir buvo vienas tų esminių postūmių užsiimti tuo, ką darau dabar.
 
- Kur riba tarp lėkšto ir subtilaus humoro?
- Ant scenos stovinčiam žmogui būtinai reikia išmanyti tam tikrus psichologinius momentus. Ugdytis jausmą, kiek toli publika leidžia tau eiti, kada derėtų pristabdyti arklius. Svarbu išlikti taktišku, nieko neįžeisti.
 
- Buvai kada nesuprastas scenoje?
- Žinoma, kad yra buvę tokių situacijų. Bet tai dažniau atsitikdavo ne dėl mano, o dėl auditorijos kaltės. Pasitaikydavo tam tikro nesusikalbėjimo, gal mano juokeliai buvo kiek per sudėtingi, gal žmonės įsižeidė. Stengiuosi, kad tokių momentų nebūtų. Aišku, nors visada geriau mokytis iš kitų klaidų, protingi ir iš savų pasimoko.
 
- Esi kilęs iš Plungės. Žemaitiškos šaknys prideda prieskonio šmaikštumui?
- Didžiuojuosi tuo, kad esu žemaitis, tačiau kartu ir to neaukštinu. Džiaugiuosi, kad mūsų regionas turi įspūdingą istoriją, gražias legendas apie žmonių būdą. Įgytus teigiamus bruožus stengiuosi lavinti, o neigiamus – prislopinti. O tai yra darbas su savimi, kur reikalingas užsispyrimas, kuriuo žemaičiai ir garsėja.
 
- Kartais po humoristo kauke slepiasi gana liūdni žmonės, kurie juokindami kitus tarsi kompensuoja džiaugsmo viduje stygių.
- Dažnai esu nuliūdęs ir jautrus, tačiau visą šitą energiją, vietoj to, kad graužčiau save, paleidžiu į orą juoko pavidalu. Gal taip kompensuoju save. Žinoma, kad yra sudėtinga tiek daug atiduoti kitiems žmonėms, o sau nepasilikti nieko. Man nesvetimos visos žmogiškos emocijos, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, kuris dirba savo darbą iš širdies. Aišku, nebūdamas kasdienybėje kandus, šmaikštus, spontaniškas, negalėčiau toks pats būti ir scenoje. Tai, ką darau joje, nelabai skiriasi nuo to, kaip elgiuosi buityje.
 
- „Nemadingai“ anksti sukūrei šeimą. Kaip gyvenimą pakeitė tėvystė?
- Nemanau, kad teisinga būtų sakyti, kad nemadingai jaunas. Galbūt kai tuokėmės su Indre, tai nebuvo labai „madinga“. Tačiau, man rodos, kuo toliau, tuo labiau jauni žmonės supranta, kad jeigu jau sutikai mylimą žmogų ir nori su juo praleisti visą likusį gyvenimą, kam delsti? Nėra nieko smagesnio kaip būti jaunu tėvu ir jau turėti du vaikus, juos lavinti, su jais bendrauti, keliauti, pramogauti.
Manau, kad jauniems žmonėms šeima – didžiulė vertybė. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus, pernelyg jauną amžių. Sprendimą kurti šeimą visgi reikia protingai apgalvoti. Tačiau ne ką daugiau brandos turi ir vyresni žmonės, sakantys: „Va, kokie jauni ir susilaukė vaikų“... Be abejo, vienas svarbiausių pokyčių susilaukus atžalų – išaugusios atsakomybės jausmas: tampi atsakingas ne tik už save, savo artimiausią žmogų – antrąją pusę, bet ir už naują gyvybę.
 
- Ar nebijai, kad kažkada gali išaugti iš humoristo amžiaus? O į teatrą jau bus vėlu prasibrauti...
- Manau, kad laikui bėgant mano humoras bręs, įgaus sodresnių spalvų. Tai neišvengiama, jei norėsiu tobulėti ir mokytis. O jei būsiu vertas stovėti didelėje scenoje, tada ten ir stovėsiu. Viliuosi, kad teatras pats mane susiras (šypsosi).
 
- Sako, kad juokas gydo nuo visų ligų. Vadinasi, gyvenime sirgti netenka?
- Visko būna, kai organizmas pervargsta – ir temperatūra pašoka, ir koks virusas prikimba. Bet šiaip sirgti ar galvoti apie ligas gyvenime paprasčiausiai neturiu laiko. Matyt, juokas irgi padeda (šypteli).