- Birželio viduryje užbaigėte pirmuosius magistro studijų metus Vilniaus universitete Medicinos fakultete. Koks jūsų studijų tikslas?
- Mano studijų tikslas yra padėti žmonėms. Ypač vertinu tai, kad studijų metu galiu atlikti praktiką – ji leidžia realiai dirbti su žmonėmis. Studijuoju dramos terapiją, o mano magistrinio darbo tema – šios terapijos poveikis išsėtine skleroze sergantiems žmonėms.
Vadindama teatre turiu atsiriboti nuo savęs, per save transliuoti svetimas patirtis. Grįžti į save padeda terapija, taigi esu pajutusi jos naudą asmeniškai.
Mokiausi anatomiją. Vilniaus universitete tenka laikyti egzaminus tokių mokslų kaip neurologija, psichiatrija, psichologija, reabilitologija ir kitų. Sudėtingos disciplinos, kurios suteikė daug žinių. Visa įgyta patirtis padeda geriau jausti žmogaus būsenas.
 
- Monika, o ar pagalvojate apie darbą gydymo įstaigoje?
Turėdama galimybę norėčiau eiti dirbti į ligoninę. Jei tik bus tinkamos sąlygos, prašysiuosi ten, nes šiame darbe matau didžiulę prasmę.
 
- Kaip jūs matote sergančiųjų išsėtine skleroze padėtį?
- Sergantys išsėtine skleroze pacientai nueina pas gydytoją, gauna gydymą ir lieka vieniši, išsigandę. Su šia diagnoze sunku įsidarbinti. Viena mano terapijoje dalyvaujanti moteris – protinga, kūrybinga, siekianti saviraiškos. Ji man prisipažino, kad ligą daug metų nuo visų slėpė, sakė, kad šlubuoja dėl stuburo negalavimų. Per dramos terapiją ji išsilaisvino. Atsivėrė suvokimas, kad esame vienintelis toks kūrinys visatoje. Ji nutarė daugiau nesislapstyti ir pradėjo kalbėti apie savo ligą.
 
- Ar manote, kad mes savęs nuolat išsižadame?
- Mes nuolat bėgame nuo savęs. Išsižadame to, ką mylime, kuriame šeimą taip, kaip reikia. Mus valdo vaikystėje girdėti patarimai, netgi gąsdinimai, kad turime elgtis vienaip arba kitaip, nes, priešingu atveju, nebūsime mylimi. Taikomės, kad išliktume. Sprendimus diktuoja baimė. Baimė, kad neturėsime pinigų, būsime atstumti, nesuprasti, vieni. Iš visų jėgų vengdami šių būsenų imame vadovautis taisyklėmis ir darome viską, kad taip nenutiktų. Renkamės saugią profesiją, apsirūpinusią antrąją pusę, naudingus draugus. Tačiau tokie sprendimai taip pat turi kainą – galiausiai jie atveda prie kitų problemų.
Tada mums kyla klausimai: kodėl vyras renkasi kitą moterį, ne mane? Kodėl nesiseka darbe? Kodėl skauda šonus? Ieškant atsakymų būna skaudu suvokti, kad patys nuvažiavome į šoną.
Dramos terapija turi potencialo padėti žmogui. Radus ryšį su pacientu ji prakrapšto tuos apsauginius sluoksnius, kuriuos esame užsidėję. Ji gali būti naudojama tiek sprendžiant problemas, tiek profilaktiškai, tiek norint eiti gilyn į save.
Kai išdrįstame tai padaryti, įvyksta stebuklas. Apie vieną tokią patirtį mano dramos terapijos dalyvė netgi parašė straipsnį. Buvau sujaudinta iki ašarų.
 
- Gali būti nelengva ryžtis nerti į tas gilumas.
- Galime pamatyti ne visai jaukius savo dalykus. Vidinis ir išorinis veidas skiriasi. Tuos skirtumu bandome atpažinti.
Jei meluoji sau, kūnas serga, juk jame nusėda visos mūsų emocijos. Kūnas – mūsų sielos namučiai, kuriuose gyvena ir skauduliai.
Pažvelkite, juk nuo emocijų netgi iš pažiūros paprasto pokalbio metu kūnas palengvėja arba priešingai – įsitempia. Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre baigiau gydomojo masažo specialybę, įgijau masažuotojos kvalifikaciją. Tai suteikia teisę man liestis prie žmogaus.
Būtent prisilietimai padeda geriau pajusti, kur yra įtempta, užspausta, kur reikia atpalaiduoti. Stengiuosi atkreipti žmonių dėmesį į jų kūno kalbą. Per ją išlenda mūsų demoniukai.
 
- Kada prasidėjo jūsų ieškojimai?
- Mano ieškojimai prasidėjo, kai pati susidūriau su problemomis. Padėjo akupunktūra, masažai, kitos kūno terapijos. Tuomet pagalvojau, o kodėl pati negaliu pagelbėti kam nors kitam? Pradėjau studijuoti kinų mediciną ir ją baigiau Ispanijos mokyklos Neijing filiale Vilniuje pas charizmatišką gydytoją ir akupunktūros meistrę Grecia Manchola Vargas.
Ir štai daugiau nei dešimt metų esu sveikatinimo kelyje. Kaip meno žmogus su potraukiu medicinai jaučiuosi išsipildžiusi savo svajonėse. Kai nevaidinu, galiu realizuoti antrąjį pašaukimą. Turiu energijos, jėgų, entuziazmo, potencijos, todėl džiaugiuosi turėdama galimybes save išreikšti.
 
- O nebuvo, kad pas jus atėjęs žmogus patyrė netikėtumą: jį masažuos garsi aktorė!?
- Masažuoju savus žmones. Tačiau kartą iš tiesų atėjo moteris iš tolimesnio rato. Ji nežinojo, kad esu aktorė. Kai pamatė, nustebo ir masažo metu tiesiog negalėjo atsipalaiduoti. Stengiausi, kad ji pasijustų kuo jaukiau. Prašiau nežiūrėti į mane kaip į Moniką Bičiūnaitę, o tiesiog kaip į masažuotoją.
Tačiau ji labai atsiprašinėdama pasakė, kad niekaip negali persijungti. „Kiekvieną vakarą žiūriu „Paveldėtoją“, kuriame vaidinate. Jūsų veidas prieš mane visada ekrane“, – paaiškino ji. Tuomet pavaišinau ją arbata, mes smagiai pasikalbėjome ir paprašiau kitą kartą ateiti pas mane kaip pas masažuotoją.
 
- Kai reikia apsispręsti, jums padeda vienas gan neįprastas klausimas...
- Kai nesu tikra dėl pasirinkimo, paklausiu savęs: ar tai teisingas ar laimingas sprendimas? Ar jį darau iš meilės ar iš baimės? Pavyzdžiui, ar prisiimu projektą iš baimės (nes reikia pinigų, svarbu tęsti karjerą), ar iš meilės, nes man tai daryti faina, teikia džiaugsmą. Kas keisčiausi, kad tie laimingi sprendimai dažniausiai atneša ir finansinį atlygį, o teisingi sprendimai neretai baigiasi nusivylimu.
Manau, kad visuomet svarbu sau atsakyti, kaip renkamės gyventi – teisingai ar laimingai? Pirmasis variantas vargina, o antrasis – neša džiaugsmą ir rezultatą.
 
- O kokią vietą jūsų gyvenime užima disciplina? Kartais tenka daryti ir tai, kas nėra malonu?
- Disciplina irgi svarbu, nes mes gyvename kūne. Ji reikalinga ne, kad įkalintų, o kad suteiktų rėmus laisvai reikštis tvarkoje, o ne chaose. Jūra – laisva, bet ir ji turi krantus.
Laikausi tam tikrų vakarinių ir rytinių ritualų. Vakarais padėkoju už dieną. Dėkoti visuomet yra už ką, o pradėjus net sunku sustoti – tiek prisimenu dalykų, už kuriuos jaučiu dėkingumą. Ryte praktikuoju cigūną, penkias minutes atlieku savimasažą.
Nevartoju pieno, kviečių, cukraus. Nors puoselėju savo narvelį, vis dėlto pagrindinė mano taisyklė – laisvė papūgoms (šypsosi), stengiuosi išlaisvinti savo širdį naujoms patirtims.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!