Prieš pat Kalėdas pradėjęs naują koncertinį turą „365“ Martynas Levickis (27 m.), ko gero, vienintelis instrumentalistas Lietuvoje, galintis sukviesti pilną areną klausytojų. Ne kartą rengęs įspūdingus šou šiemet akordeonistas nusprendė atversti naują muzikos knygos lapą: apsivilko baltais drabužiais, sukūrė baltą sceną, baltus natų stovus, apšvietimui panaudojo baltas lemputes... Viskas balta, švaru, minimalistiška. Ar toks ir jo gyvenimas už scenos ribų?
„Muzika - tai kūryba, darbas visą parą, čia nėra konkrečių darbo valandų, nėra viskas „prispausta su akmeniu“, stabilu. Kiekvienas pasirodymas - unikalus, nes priklauso nuo atmosferos, tos dienos nuotaikos, energijos“, - sako akordeonistas Martynas Levickis.
- Sausis... Ar tiesa, kad daugelis scenos žmonių, vos prasidėjus švenčių maratonui, šį žodį taria su tikra nostalgija?
- Kaip ir visiems muzikantams, gruodis man būna užimtas. Tad taip, sausis – siekiamybė pailsėti. Tačiau šie metai man kitokie. Ruošiuosi naujiems koncertams, turui po Lietuvą. Tai susiję ir su Lietuvos šimtmečio paminėjimu.
- Kokios tau buvo praėjusios Kalėdos, Naujųjų sutikimas?
- Šios Kalėdos buvo neįprastos tuo, kad net papuoštos eglutės neturėjau. Per patį šventinį laikotarpį krausčiausi iš vienų namų į kitus. Tad Kalėdos praėjo ramiai, šeimyniškai, be jokios perdėtos pompastikos. Ir prisipažinsiu – man tai be galo patiko. Išduosiu paslaptį – šiemet niekam nepadovanojau nė vienos materialios dovanos. Tai buvo mano specialus užmanymas. Norėjau artimiesiems skirti daugiau laiko, betarpiško bendravimo, prasmingai pasėdėti, pasišnekučiuoti, pasidžiaugti vienas kitu, užuot laksčius po sausakimšus prekybos centrus: ieškoti, pakuoti, dovanoti...
- Ar tiesa, kad esi tikras perfekcionistas, kuriam idealus pasiruošimas koncertui yra netgi svarbiau nei sveikata?
- Labai teisingai įvardintas mano bruožas. Deja, dėl šio, atrodo, teigiamo bruožo kenčia ne tik sveikata, bet ir darbiniai santykiai, nes mano reikalavimai ir lūkesčiai yra gerokai didesni nei aplinkinių. Tačiau mes kalbame apie muziką. Tai - kūryba, darbas visą parą, čia nėra konkrečių darbo valandų, nėra viskas „prispausta su akmeniu“, stabilu. Kiekvienas pasirodymas - unikalus, nes priklauso nuo atmosferos, tos dienos nuotaikos, energijos.
- Viename interviu užsiminei, kad poilsis tau mažai reiškia. Net jei dėl jo stokos kartais tenka atsidurti ligoninėje?
- Ir dėl poilsio stokos, ir dėl aktyvių, dažnų kelionių man iš tiesų yra tekę patirti organizmo išsekimą. Esu linkęs į visokias bronchų ligas, peršalimus, kosėjimus, slogas. Dažnai to net negydau ir, aišku, tai užsitęsia. Kartą ligos taip užsibuvo, kad pradėjau jaustis labai silpnas ir, jei atvirai, mane į ligoninę išvežė draugai. Pats greičiausiai to nebūčiau daręs. Ir, ačiū Dievui, kad jie taip nusprendė, nes rimtas virusas tąsyk buvo „prikibęs“.
- Koks tau atrodo tobuliausias poilsis, ir koks – dažniausias?
- Iš tiesų dažniausias poilsis – pabūti namuose, be didelių įsipareigojimų, be repeticijų, be interviu. Tiesiog ramiai pasitvarkyti, nusipirkti ką nors namų jaukumui. Tačiau nemanau, kad tai yra tobuliausias pasirinkimas. Vis dėlto norėčiau laisvalaikiu daugiau keliauti be akordeono: į šiltus kraštus, kur saulė, jūra ir paplūdimiai, kalnai. Šito mano tvarkaraštyje labai stinga.
- Akordeonas nėra lengvas instrumentas - sveria beveik dvidešimt kilogramų. Laikyti jį visą koncertą, kuris gali trukti ir daugiau nei valandą, reikalauja daug fizinių jėgų. Kaip rūpinatės savo kūnu? Treniruojatės?
- Specialiai kūno nelavinu. Stengiuosi tam tikrą fizinę formą palaikyti, tačiau reguliariai nesportuoju. Nors mėgstu apsilankyti sporto klube, deja, tai darau per retai. Jeigu sureikšminčiau akordeono svorį, patiriamą fizinę apkrovą, tikrai turėčiau daugiau sportuoti. Specialiai mokiausi atrasti pozas, kurios man būtų patogios užsidėjus instrumentą ir jo svoris netaptų našta, neapkrautų nei pečių, nei nugaros raumenų.
Jeigu reikėtų išsirinkti mėgstamiausią sporto šaką, tai būtų lauko tenisas. Tikrai nesu jo profesionalas, tačiau, kiek yra tekę žaisti, kyla malonus azartas.
- Rytas ir diena prieš koncertinį vakarą. Kaip ruošiatės būsimam pasirodymui: ką valgote, kokiomis mintimis gyvenate, daugiau ilsitės ar gyvenate įprastą užimtą dieną?
- Idealiomis sąlygomis turėčiau neužsiimti pašaline veikla, mintimis koncentruotis į vakaro koncertą. Koncerto dieną tikrai nebūtina groti, repetuoti– juk viskas jau atidirbta. Svarbiau – mintimis pasiruošti būsimam koncertui ir fiziškai nepervargti.
Tačiau realybė dažniausiai kitokia. Neretai į koncertų salę tenka važiuoti vos išlipus iš lėktuvo.
Pasirodymų pasitaiko netgi dienos metu ar ryte. Tokiais atvejais organizmas patiria savotišką šoką. Bet vėlgi mes, muzikantai, tam treniruojamės, ruošiamės studijuodami akademijose, specialiuose tobulinimosi kursuose.
- Jūsų virtuozišku grojimu žavisi ne tik Lietuvos publika. Nemažai laiko praleidžiate Azijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje. Įdomu, kaip jūsų organizmas reaguoja, kai drastiškai pasikeičia klimatas, laiko juosta, maistas, aplinkinių energija...
- Vaizdžiai galiu pasakyti, kad muzikuoti Kinijoje (čia buvau visą mėnesį) – jau nervai nebelaikė. Ir žmonių mentalitetas, ir maistas man kėlė diskomfortą. Čia negausi nei košės, nei kavos. Dėl to kentėjo virškinimas, nuotaika, bendras nusiteikimas. Dažniausiai, jei ir jaučiu diskomfortą, gana greitai iš jo išsinarplioju – tiesiog keliauju kur nors toliau arba – grįžtu namo.
Auditorijos energetika skirtingose šalyse, be abejo, skiriasi. Skiriasi ir koncertinis etiketas, ir žmonių energetika - tačiau man tai yra smagu. Gal nekukliai pasakysiu, bet, greičiau ar lėčiau, auditoriją visada pavyksta išjudinti. Jau žinau, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje galiu pasirinkti ir sudėtingą repertuarą, bet jis bus išklausytas, suprastas. Savo ruožtu Lietuvos klausytojui pateikti sudėtingesnių kūrinių interpretacijas – rizikinga. Pastebiu, kad mūsiškiai nori paprastesnio, lengviau „virškinamo“ repertuaro. Tačiau, manau, tai tik laiko, įpročio klausimas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: