- Įdomu, kaip Žolinę šventė žolininkas ir jo šeima?
- Iš tiesų močiutės man neperdavė gilių tradicijų, tačiau prisimenu tą laiką, kai šventindavo žolynus, kuriuos surinkdavo. Nešdavo šventinti ir vasaros derlių: kopūstus, morkas, moliūgus. Šis metas man įsiminė kaip artimų žmonių susibūrimo laikas. Dabar man Žolinės užimtos – dažniausiai dalyvauju kokiame renginyje, ne namiškiams, o svetimiems šventę surengiu (šypteli).
Visi žino Kalėdas, Velykas, o štai Žolinė tarsi pakibusi tarp nežinios. Nieko keisto – senovėje žmonės buvo labai su gamta susiję, nuo jos tiesiogiai priklausomi, tad ir ši šventė buvo svarbi. O dabar jei neužaugs darže bulvės ar burokai – nieko tokio, nusipirksi parduotuvėje ir stokos nejausi. 
 
- Renkate vaistažoles, skaitote paskaitas, vedate užsiėmimus. Smalsu, kokių sveikuoliškų įpročių kasdien laikotės pats ir jūsų šeima?
- Šiuo metu dienotvarkę deriname prie dukrelių (šypsosi). Dukrytes pratinu prie rytinės mankštelės, kad ne iš karto skubėtų prie stalo, o leistų organizmui atsibusti. Mums svarbus rytinės žolelių arbatos puodelis. Vasarą – būtinai šviežių, ką tik nuskintų.
Rytinei arbatai renkamės gaurometį, jonažolę, juozažolę, raudonėlį – jie tonizuoja, suteikia gerą nuotaiką, duoda energijos. Vakare renkamės melisą, mėtą, ramunę, medetką, levandą – jos ramina. Rytinę arbatą geriame prieš pusryčius, likus pusvalandžiui valandai iki valgio. Prieš valgant, maistą būtinai palaiminu ar su dukrytėmis sudainuojame dainelę-maldelę: „Ačiū, mamyte, kad turiu burnytę. Ačiū, tėveli, kad turiu mamytę. Ačiū, seneliai, kad turiu tėvelį. Ačiū, prabočiai, – visko turim sočiai. Ačiū, Žemyna – mes tavo šeimyna. Ačiū, saulele, – mes tavo vaikeliai.“


 
- Sakote, kad svarbu ne tik ką valgai...
- Tikrai taip. Svarbu – teigiamas nusiteikimas naujai dienai. Stengiamės susėsti, aptarti būsimą dieną, „sudėlioti“ vertybes, kad kiekviena diena būtų prasminga. Pokalbis apie dvasinius dalykus visada gerai nuteikia. Mes lengvai įsisukame į darbus, lėkimą, apima nuovargis, pamirštame ir vaiką apkabinti, pabučiuoti... Čia jau mane žmona pamoko paglostyti vaikui galvelę, palaiminti prieš miegą, nes aš norėčiau kuo greičiau mažuosius vakare sumigdyti ir turėti laiko sau (juokiasi).
Mokausi paprasto žmogiškumo, jautrumo. Nuoširdus pokalbis su šeima, ramus pabuvimas kartu – tai dalis mūsų visų sveikatos, o kartu – didžiulė vertybė.   
 
- Apie vaistažolių naudą girdime dažnai, tačiau jūs sakote, kad ir medžiai gydo…
- Medžiai vien savo buvimu mus gydo. Esame vartotojai: maisto, žolelių, net žmones „vartojame“ bendraudami tik su tais, kurie mums patogūs. O štai medžiui iš mūsų nieko nereikia. Galime tiesiog pasivaikščioti beržyne – baltas beržo kamienas tiks norintiems „išvalyti“ mintis, tapti švaresniais. Kai trūksta jėgų, pavaikščiokite pušyne. O kai jėgų per daug, eikite į eglyną, tik šiukštu neužsibūkite – grįšite paskendę melancholijoje. Juokauju, kad jeigu vaikai naktį prastai užmiega, pakiškite juos trumpam po egle – aprims. Jeigu trūksta išminties, patarimo – sprendimo ieškoti eikite pas ąžuolą (išminčius daug žino). Kai niekas nepadeda, paverkti, pasiguosti eikite pas liepą motinėlę.


 
- Kokius svarbiausius dalykus sakote savo vaikams, kalbėdamas apie augalus, gyvūnus, žemę?
- Gražus klausimas... Esu parašęs knygelę „Vaikai vaistažolių pasaulyje“, kuri tuoj pasirodys. Joje rašau, kad augalai panašūs į žmogų: turi šaknis – kojas, šakas – rankas, kamieną – kūną, viršūnę – galvą. Esame Dievulio sukurti panašiai. Juk ir vienu oru su augalais, gyvūnais kvėpuojame, tą patį vandenį geriame. Noriu vaikams paaiškinti, kad esame glaudžiai susiję vienas su kitu.
Esu vaikams parašęs tris svarbiausias žolininko taisykles: prieš einant žoliauti reikia teigiamai nusiteikti (padainuoti, pagroti, pasimelsti); prieš skinant žolę – padėkoti gamtai, kad ją užaugino, ir imti tik tiek, kiek reikia; o prieš einant namo - bent keletą šiukšlių iš pievos, pamiškės išnešti. 
 
- Girdėjau, kurį laiką su žmona mėginote maitintis žaliavalgiškai...
- Taip jau nutinka, kad kartais nueini į kokią paskaitą ir susižavi išgirstu dalyku, ypač jeigu lektorius charizmatiškas. Mes pakliuvome į jogo iš Tibeto, dargi buvusio kultūristo, seminarą. Galva net apsisuko ir nuo vaizdo, ir nuo informacijos! Taigi, po paskaitų nusipirkome knygą apie žaliavalgystę ir pradėjome: išmetėm iš virtuvės keptuves, atsisakėme ir viryklės. Iš pradžių sekėsi neblogai, tačiau atėjo žiema... Teko eiti į prekybos centrą „nupurkštų“ vaisių ir daržovių pirkti, kokteilius plakti ir įsivaizduoti, kad būsime sveiki. Drebėti pradėjome iš šalčio, nes abu esame liesesnio sudėjimo, greitai pasijuto, kad trūksta sotesnių maisto medžiagų, šilto maisto.
Visa laimė, kad turiu protingą žmoną. „Viskas, – sako ji. – Baikim žaliavalgystes, verdu bulvienę“.  
 
Tiesa, ekstremalumas buvo gal ne tiek mityba, kiek pasikeitę santykiai su artimaisiais: tėvais, seneliais, giminėmis. Beveik su visais susipykome, nes per šventes ant stalo „nieko valgomo“, o jie sako, kad mes susirgsime, numirsime iš bado. Juos suprantu, nes mums liesuoliams nukrito dar penki šeši kilogramai. Tikiu, kad atrodėme labiau ligoti nei sveiki (juokiasi).
Susitikę su žaliavalgiais draugais kalbėjomės tik apie vieną – ką čia sugriaužti. Įsivaizdavome, kad ir iki dievų mums nebedaug trūksta...
Sutinku, kad vasarą pažaliavalgiauti galima, ypač jeigu turi nuosavą daržiuką. Tačiau svarbu nepamiršti, kad maistas – ne pats svarbiausias dalykas gyvenime!   

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!