- Kai paaiškėjo, kad neišsiversi be operacijos spaudos antraštės skelbė: „niūri žinia“, „liūdnos naujienos“. Kaip tu pats reagavai, kai buvo nuspręsta, kad teks gultis po chirurgo skalpeliu? 
- Iš pradžių žiauriai liūdna, gaila sezono, praleistų progų kažką įrodyti, padėti komandai. Išgyvenau kaip ir visi. Pasirengimo operacijai procesas užtruko. Ieškojau kitų variantų, kad nereiktų operuotis, bet visi daktarai taip nusprendė... Gaila, bet reikia judėt toliau.

- Baigėsi pasyvios reabilitacijos laikotarpis. Gerą mėnesį praleidai be treniruočių. Tau tai buvo atostogos ar kančia? 
- Manau, bet kokiam darbe pasvajoji, kaip būtų gerai bent kokį mėnesį pailsėti, o praeina pora savaičių ir galvoji: „noriu atgal“. Tas pats ir čia. Nebuvo taip, kad negalėjau sportuoti visai. Nueidavau į štanginę, mankštinau viršutinę kūno dalį, stiprinau nugarą, pilvo presą. Kūnas vis tiek reikalauja sporto, kai nuo mažumės esi pripratęs.

- Baiginėjasi pirma aktyvios reabilitacijos savaitė. Ką jau gali daryti, ko negalėjai prieš tai? Kokie apribojimai erzino labiausiai?
- Dabar jau galiu vaikščiot. Prieš tai reikėjo šlubuoti su tuo įtvaru. Dėl to kenčia nugara, vėl atsiranda visiškai nereikalingi skausmai. Vairuoti negalėjau... Be to, esi atskirtas nuo komandos - kaip bedarbis koks. Verda gyvenimas: komanda žaidžia, fanai eina į areną palaikyti, o tu toks patrauktas į šoną esi. Dabar kasdienis gyvenimas palengvėjo, bet prasidėjo sunkusis etapas. Darai elementarius pratimus, o jauti skausmą. Reikia sukąsti dantis ir tą praeit.

- Ne vienas sirgalius laukia tavo grįžimo ir tikisi, kad „Žalgiris“ tuomet sprogs visa jėga. Jauti papildomą spaudimą?
- Dažnai žmonės paklausia: „kada grįši? Čia reikia tavęs.“ Bet vienas žmogus niekada negali visko radikaliai pakeisti. Bando dabar visi rasti priežastį, kodėl nesiseka. Tikiu, kad galiu padėti komandai, bet viską užverst ir tikėtis, jog dabar ateisi ir stebuklus darysi... Nemanau, kad esu toks žaidėjas.

- Turi aštuonių mėnesių amžiaus sūnų. „Žalgirio“ podcaste minėjai, kad rungtynių išvakarėse poilsis – šventa. Bet nuo naktinių budėjimų su vaiku negali visiškai „pasiplauti“...
- Aš tik vieną turiu. Komandoje buvo draugų, kurie augino tris keturis. Jiems dar sunkiau. Rungtynės – šventa diena, o treniruotės... na, negali visai leisgyvis ateiti. Jeigu būna viena tų tragiškų naktų, kai sūnus piktybiškai neina miegoti, vis tiek žinai, kad iš ryto keltis reikia. Bet dabar, kai kojų neturiu, visai netekau nuolaidų tėvystei. Padedu žmonai, kaip galiu.

- Kaip suprantu, paskutinį mėnesį daugiau laiko leidai su sūneliu. Ar jautiesi ko nors naujo išmokęs, patobulėjęs kaip tėtis?
- Man kažkaip tai natūraliai ateina. Kai neturi vaikų, sakai, kad nesi pasiruošęs tėvystei. Aš irgi nesijaučiau. Gimė vaikas, ir kaip jis viską mokosi daryti, taip ir mes su žmona mokomės iš jo. Palengva perprantame, kaip su juo bendrauti. Kuo daugiau laiko su sūnumi praleidi, tuo geriau supranti jo nuotaikų kaitas. Smagu būti su mažu vaiku, nes jis yra visiškai nesugadintas, visiškas gėris, kuris tave linksmina. Jam labai reikia tavęs. Tai be galo smagus jausmas. Literatūros apie tėvystę turim pilnus namus. Bet viena yra teoriją perskaityti, visai kas kita ją pritaikyti. Kiekvienas vaikas skirtingas ir tą informaciją priima savaip. Visko būna, bet išgyveno aštuonis mėnesius su mumis. Manau, kad gerą darbą darome.

- Dar labai anksti, bet ar norėtum, kad sportinius marškinėlius užsivilktų ir sūnus?
- Per prievartą tikrai neversiu. Bet patikrinsiu, ar gali pagauti kamuolį (juokiasi). Esu apie tai ir su žmona kalbėjęs. Ką jis norės, tą darys. Jeigu pasirinktų, įdomu būtų, aišku, padėčiau.

- Gal kiek netradicinis klausimas. Bet ir pats buvai vaikas, paauglys. Kokios tavo patirtys su patyčiomis?
- (Nusijuokia) Aš būdavau toks blogesnis... Kiemo vaikas, o ten visko pasitaikydavo. Bet, manau, visi jų patiria. Tad nebuvau išskirtinis. Mano tvirtesnis charakteris, mokėdavau atsišaudyt ir nesureikšminau, nes žinojau, kad kitų kalbos nieko nekeičia. Aš jau nuo mažų dienų supratau tai, tuo visada vadovavausi. Mokykloj ką nors nemielo esu ir kitam pasakęs. Dabar supranti, kad taip negalima daryti, bet tuo metu buvo kitaip.

- Sveikai maitintis pradėjai prieš šešerius metus, kai persikėlei į Ispaniją. Ką tuomet valgei, kai dar žaidei „Žalgirio“ dubleriuose?
- Beleką (šypsosi). Tokio dalyko kaip švietimas apie maistą tada nebuvo. Dabar organizacijos glaudžiai susijusios, jauniems žaidėjams padeda. Turbūt Ispanijoje buvo pirmi metai, kai atėjo mitybos specialistas dirbęs su sportininkais. Ji suteikė man bent kažkokį pagrindą - mano virtuvė pasikeitė, ėmiau maitintis sveikiau. O dubleriuose.... eini į valgyklą ir kemši kotletus. Taip būdavo.

- Krepšinio legenda Dirkas Nowitzki baigė karjerą ir per kelis mėnesius užsiaugino solidų pilvą. Tau taip nenutiks?
- Dirkas visada buvo toks, kur labai mėgo gyvenimą. Būtų gėda prieš save patį apsileisti baigus karjerą. Kai praeis dar dešimt metų, nežinau, bus matyti. Pačiam nesmagu, kai visą laiką prisižiūrintis, geros formos staiga imi ir išpampsti. Tiesa, aš čia taip dabar sakau. Gal po dešimties metų kitaip kalbėsiu.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!