- Liudai, žinau, kad jau kuris laikas gyvenate kaime netoli Kazlų Rūdos, ar nepasiilgstate didmiesčio bruzdesio, teikiamų galimybių?
- Tiesą pasakius – ne. Į Vilnių važiuoju tik darbų vedinas, o šiaip visas gyvenimas vyksta kaime. Žmonės man sako: kaip galima gyventi kaime? O aš sakau – kaip galima gyventi mieste? Kad ir kokių pliusų man vardija miestiečiai, ginčijuosi – kaimas turi tuos pačius. Iki Kauno – keturiasdešimt kilometrų: kai norime eiti į kino teatrą, sėdame ir važiuojame.
Praėjęs mėnuo man buvo itin sunkus emociškai ir fiziškai, namuose laiko praleidau išties mažai. Tad svajojau, kaip laisvadienį išsijungsiu telefoną, neatsiliepsiu jokiems žurnalistams, jokiems koncertų organizatoriams, o paskirsiu jį tiktai sau: nesiprausiu, apsirengsiu pačius prasčiausius rūbus, eisiu nupjauti žolę, įkišiu rankas į žemę, apsikabinsiu beržą ir šitaip atsipalaiduosiu.
 
- Ne vieną dabar apėmusios kiek depresinės nuotaikos dėl praėjusių karantinų ir nežinomybės ateityje. Kaip išgyvenate šį neramų pandeminį laikotarpį? Ar papildėte pasiskiepijusių gretas?
- Man pavyko išgyventi labai gerai. Ir nedirbti man patinka (Juokiasi). Buvo proga pailsėti nuo projektų. Taip pat žinau, kad buvo nemažai žmonių, kurie karantininiu laikotarpiu iškeitė gyvenamąją vietą iš miesto į kaimą. Man abu karantinai leido praleisti laiką su šeima, labiau pažinti vaikus, ugdyti kantrybę su jais. Tai – nepaprastas džiaugsmas.
Su žmona pasiskiepijome ir nedarėme iš to dramos. Skiepai leido mums išvykti ir į kelionę vasarą. Galima laikytis principingai nuomonės „aš prieš skiepus“, tačiau, mano nuomone, nuo to žmonės tik pralaimi – niekur negali išeiti, išvažiuoti, tuoj negalės ir dalyvauti renginiuose, tik sėdėti it įkalinti namuose.
 
- Smalsu, ties kokiais projektais šiuo metu dirbate?
- Oi, nuo ko čia pradėjus... Mano darbinė veikla išsiplėtojusi stipriai – kaip voratinklis. Žmona dirba kultūros vadybininke, mes drauge prisidedame prie keturių tarptautinių meno festivalių organizavimo. Štai užvakar baigėme paskutinį, todėl esu išvargęs. Vakar turėjome du koncertus, uždarėme vieną festivalį ryte, paskui kitą, tad grįžome jau apie vidurnaktį. Šiandien laukia koncertas Kauno filharmonijoje, vėliau dalyvavimas tarybos posėdyje Kazlų Rūdos savivaldybėje. Stengiuosi padėti šiam miesteliui su kultūriniais reikalais. Toks tas mano gyvenimas... Pastaruoju metu per savaitę turėjau šešis septynis koncertus. Išsisunkiu save, vėliau bandau tą energiją atgauti; kartais publika padeda tai padaryti, kartais – ne. Džiaugiuosi, kad šiuo metu žmonės mane myli ir priima su meile. Tai – vienintelė tokia įkraunama baterija, kuri padeda išgyventi šį laikmetį. Tiesą pasakius, nelabai supykčiau, jei Vyriausybė vėl pristabdytų renginius, nes tiesiog labai pavargstu.
 
- Gal reikia išmokti kartais pasakyti „ne“?
- O, čia yra didelė problema (Šypsosi). Per tiek metų turiu daug bičiulių, draugų, kurie skambina, prašo koncertuoti. Man sąžinė neleidžia pameluoti, kad visa diena užimta, tad sutinku.
 
- O kaip tuomet ilsitės? Ar įtemtoje dienotvarkėje dar lieka laisva valandėlė?
- Aš ilsiuosi prie bičių. Turiu keturis avilius. Tai – mano didelis hobis: turiu mielą rūpestį, kaip jas prižiūrėti, kaip pamaitinti, kaip pavasarį plėsti lizdus, kaip išsukti medų. Man tai – didžiausias poilsis. Kai dirbi tokį darbą kaip aš, dažnai patiri emocinių sukrėtimų, atrodo, mintis veja mintį, jaučiasi skuba. Štai kodėl bitės man padeda atsipalaiduoti, pasinerti tik į šią veiklą ir mintimis būti tik „čia ir dabar“.
Laisvalaikiu mėgstame su draugais ir pirtį užsikūrenti, pasiperti vantomis. Kaitinamės be alkoholio, nepadauginame ir su užkandžiais. Būna, draugai atvažiuoja ir sako „jau aš į eketę tai tikrai nelįsiu!“. Aš tik ranka mosteliu, nes žinau – po trečio karto jie jau būna eketėj po ledu (Juokiasi). Nesuprantu žmonių, kurie eina į pirtį ir nelenda į vandenį – tai siaubingas savęs kankinimas. Mums pasisekė, nes tvenkinys nuo mūsų namų – tik apie dvidešimt trisdešimt metrų.
 
- Yra koks nors klausimas, kurio žurnalistai jums dar neuždavė, o jūs norėtumėte į jį atsakyti?
- Nežinau, jau tiek buvo tų žurnalistų... Žinot, gyvenu ir tiek: džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi, kad nuo vaikystės turėjau puikų mokytoją Romualdą Eičą, vedusį mane muzikiniu keliu. Didžiuojuosi studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Sabiną Martinaitytę. Ji man parodė kelią profesionaliosios scenos link. Nežinau, ar gyvenime norėčiau daryti ką kita... Man dažnai sako: „Pristabdyk arklius, nes nuvarytus juos gi nušauna“. Bandžiau, bet po to susimąsčiau – kodėl?! Ir kam pristabdyti? Renkuosi išdalinti save – kiek jau duota man to gyvenimo, tiek. Žiūrėk, važiuosi su mašina, bumt į medį – ir baigta. Ir liksi ko nors nepadaręs, neįgyvendinęs. Net jeigu po kažkiek metų dingtų balsas, didžiulės tragedijos iš to nedaryčiau, imčiausi kitos veiklos. Taigi renkuosi dalinti save, nepritaupysi gi... Juk kai ateis pensinis amžius, niekam nebebūsim įdomūs – ateis nauja karta, energingas veržlus jaunimas, lygiai tokie patys kaip buvome mes prieš penkiolika metų.
 
- Norėtumėte, kad jūsų vaikai žengtų jūsų pėdomis?
- (Atsidūsta) Jei žinočiau, kad mano vaikai pataikys atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, kaip kad aš pataikiau, linkėčiau. Visgi turiu pasakyti: savo kely mačiau daug artistų, kuriems nepavyko pasiekti olimpo, kažko iki sėkmės pritrūko, nors ir buvo talentingi. Todėl baiminčiausi, jei mano vaikai pasirinktų šį kelią. Siekiant karjeros, mano atveju – ant scenos, reikia, kad Dievas leistų sėkmingai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, susitikti su tinkamais žmonėmis, su jais užmegzti draugystę. Ne mažiau reikšmingas humoro jausmas, nuoširdumas, empatija. Ne viską lemia vien geras dainavimas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!