„Atvirai pasakysiu, kad po Algirdo mirties jokių balių neruošiu – nei gimtadienių, nei vardadienių, nei Kūčių, nei Naujųjų metų. Visos šventės nublanksta prieš tas, kurias sutikdavome kartu su Algirdu“, - sako Kristina Brazauskienė, kuriai šventės primena tai, jog šalia nėra vieno artimo ir brangaus žmogaus...
Ponia Kristina šventes sutinka su sūnaus šeima.
„Mano organizmas labai keistai reaguoja: jeigu man sunku, mane taip suima miegas, kad viską metu ir lekiu namo numigti. Atsikeliu ramesnė ir sunkumai nebeatrodo tokie baisūs“, - „Sveikos šeimos“ interviu pasakojo Kristina Brazauskienė.
- Jus apibūdinčiau, kaip šeimynišką moterį. Kodėl susilaukėte tik vieno vaiko?
- Jaunystėje siekiau karjeros, reikėjo baigti mokslus. Kai išėjau į motinystės atostogas, iš darbovietės - Projektavimo instituto - imdavau brėžinius ir braižydavau namuose. Tokiu būdu užsidirbdavau papildomai. Man „švietėsi“ aukštesnės pareigos, galvojau, jeigu atitrūksiu, tuo ir baigsis mano karjera. Nors dabar gailiuosi ir raginu sūnų susilaukti daugiau vaikų. Bet juos užauginti tikrai nėra lengva.
- Sakote, sūnų raginote, o nebarėte, kai jis neskubėjo žengti prie altoriaus?
- Suaugęs vyras, negi paimsi dabar ir barsi. Dabar tas vaikas man - ir tėvas, ir brolis. Jis mane pabara ir paauklėja. (Juokiasi.)
- Kaip rūpinatės savo sveikata – ar jai skiriate pakankamai dėmesio?
- Dėmesio man ir skirti nereikia, nes aš ir taip esu sveika. Rytais atsikeliu, nusiprausiu po šaltu dušu, paskui iš ryto išgeriu natūralių sulčių, puodelį kavos, suvalgau sumuštinį su lašiša.
Toks mano gyvenimo būdas, kad aš visą laiką esu gerai nusiteikusi. Man niekas negali sugadinti nuotaikos.
Netgi Algirdas stebėdavosi: „Kriste, kaip gerai, kad tu visą laiką šypsaisi, nesi pikta, paniurusi, susivėlusi.
- Ką darote tuomet, kai viskas slysta iš rankų?
- Mano organizmas labai keistai reaguoja: jeigu man sunku, mane taip suima miegas, kad viską metu ir lekiu namo numigti. Atsikeliu ramesnė ir sunkumai nebeatrodo tokie baisūs.
- Ar dažnai pasirodote medikams?
- Jeigu nesiskundžiu sveikata, tai ir neinu pas gydytoją. Nors draugė mane ragina pasidaryti kraujo tyrimą. Jeigu pasijusiu blogai, tada ir tirsiuos.
- Tačiau velionio vyro sveikata rūpinotės itin, netgi buvote aptikusi daug vilčių teikiantį vaistą nuo vėžio...
- Jis gydėsi visais vaistais, kuriuos atrasdavo, net į Izraelį buvome nuskridę, per pažįstamą labai geroje klinikoje jam paskyrė vaistus. Aš manau, jie ir pratęsė mano vyro gyvenimą dar pusmečiui.
Internete naršydavau iki paryčių, mane domindavo, ką naujo medicina gali pasiūlyti, gal yra kokie nors ypatingi vaistai. Ir aptikau vieną vaistą, kuris tiesiogiai veikia vėžinę ląstelę, ją visiškai sunaikindamas.
Buvau įsitikinusi, jog tai labai geras vaistas.
Visokiais būdais jo ieškojome. Prašiau visų: gal gėrė žmogus šiuos vaistus, numirė ir liko šiek tiek kapsulių? Gal būtų galima jų nusipirkti? Sakė, negalima. Jis buvo dar bandymų stadijoje, reikia arba toje programoje dalyvauti, arba laukti, kol šis vaistas bus patvirtintas.
Tuomet Algirdui, kaip prezidentui, buvo sudarytos sąlygos nuvykti į Ameriką, kur jį apžiūrėtų gydytojas ir išrašytų šiuos vaistus. Bet Algirdui jau buvo per sunku ir jis atsisakė skristi.
- Ar susirgus vyrui nesikreipėte į aiškiaregius?
- Tiesą pasakius, aš nelabai jais tikiu. Aš pati savo likimo aiškiaregė: žinau, kad būsiu vieniša, kad mano anūkai užaugs, pradės lankyti mokyklą...
- Bet ar žinojote, kad jus mylės prezidentas?
- Aš žinojau, kada jis jau mylėjo mane... (Šypsosi.) Buvau pripratusi prie vyrų dėmesio, į mane visą laiką atkreipdavo dėmesį aukšti pareigūnai. Bet, kad prezidentas įsimylėjo, matyt, buvau verta...
- Sakykite, ko tikitės iš 2015 metų?
- Tikiuosi, kad dabar po euro įvedimo šurmulio šiek tiek žmonės apsiramins, o 2015 metais turtingiems bus gerai gyventi, vargšams bus sunku, nes kam trūksta pinigų, tam ir trūks. Bet norėtųsi, kad tos reformos baigtųsi, kad daugiau būtų atsižvelgiama į žmonių viešąjį saugumą. Dabar juokingai skamba, kai policijai skiriami du milijonai, o partijoms – dešimt. (Juokiasi.)
- Jums negaila žmonių, kurie gyvena iš minimumo?
- Aišku, kad gaila. Aš pati kadaise taip gyvenau – tiek uždirbi, tiek turi. Bet buvo mano kitoks požiūris į gyvenimą. Nežiūrėdavau į brangias parduotuves, nors tuo metu tokių brangių ir nebūdavo. Baigiau siuvimo kursus, pati siūdavau, man labai apsimokėdavo pasiūti kelias sukneles – vieną sau pasilikdavau, kitą parduodavau. Mano sukneles ir kostiumėlius iš karto išgraibstydavo.
- Kiek dabar jums reikia pinigų mėnesiui?
- Pirmiausiai benzinui reikia. Kartais užpila sūnus.
O maistui ne kažin ką ir išleidžiu. Jam nesu išranki – man turi būti lašinių, raugintų kopūstų, marinuotų agurkų.
Taip pat man reikia mėsos. Girdėjau vieną frazę, kad negalima valgyti visko, kas turi akis – vadinasi, negalima valgyti kiaulės, vištos, karvės, jaučio, žuvies, zuikio, avies...
Nieko negalima valgyti, tik žoles. O kita labai gera frazė: jeigu visi, kiek čia gyvename planetoje, pradėsime valgyti žoles ir grūdus, išmirtų gyvūnija. (Juokiasi.)
- Ką darysite, jeigu teks išsikelti iš Turniškių?
- Rasčiau kur išsikelti, kaip ir visi žmonės.
Jau dabar skambina ir mane kviečia. Sulaukiau labai smagaus vyriškio skambučio: pone Kristina, girdėjau, kad jūs iš Turniškių keliatės. Klausykite, aš turiu antrame aukšte kambarį su pečiuku, atvažiuokite, aš jį jums atiduosiu ir gyvenkite. (Juokiasi.)
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: