- Kaip šeimos kūrimas keičia jūsų gyvenimo būdą? Kaip visur spėjate?
- Man prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuris, liaudiškai tariant, labai „veža“. Atsirado pakylėtas euforijos jausmas tarsi gimčiau iš naujo. Koncertinės veiklos tai nesutrukdė. Tiesą sakant, jos net padaugėjo. Nežinau ar dėl sužadėtuvių, ar tiesiog dėl to, kad artėja vasara.
 
- Dalyvaujate įvairiuose renginiuose ir koncertuose. Ar sunku visur spėti?
- Ačiū Dievui, kol kas sugebu suderinti ir scenos, ir šeimos reikalus. Galiu pabūti su Deivydu, nuvažiuoti pas tėvus ir skirti dėmesio draugams. Kai tave perpildo geros emocijos ir polėkis gyventi, viską padaryti spėji. Specialios dienotvarkės dėl to nesudarinėju. Tiesiog sudėlioju prioritetus. Jei dalyvauju kokiame nors televiziniame projekte arba imuosi kito atsakingo darbo, stengiuosi nesiblaškyti. Sportas ir pasisėdėjimai su draugėmis kavinėse tokiu atveju nustumiami į antrą planą. Yra posakis, jog kuo daugiau veiki, tuo daugiau ir nuveiki. Manau, kad jame daug tiesos.
 
- Nuolatinis koncertavimas, dalyvavimas projektuose turbūt pareikalauja daug jėgų. Iš kur semiatės energijos?
- Turėčiau pasakyti „ačiū“ tėvams, kurie mane atvedė į šį pasaulį ir nuo pat gimimo suteikė tokį energijos užtaisą. Be to, esu laiminga ir džiaugiuosi gyvenimu. Energija per kraštus man trykšta iš laimės. Norėtųsi visiems išdalinti po gabaliuką savo džiaugsmo. Kaip ir kiekvienam žmogui dėl kasdienių darbų rutinos man kartais kyla noras pailsėti ir daugiau laiko skirti sau. Štai vakar prieš koncertą atsisėdau, pradėjau grimuotis ir pagalvojau: „Kaip gerai būtų praleisti nors vieną dienelę be grimo!“ Kita vertus, juk „faina“ turėti daug veiklos. Reikia sugebėti jausti malonumą iš visko, kuo užsiimi.
 
- Žiniasklaidoje prieš kurį laiką buvo rašoma apie jus užklupusias sveikatos problemas. Pasakojote, kad jus kankino raumenų uždegiminiai skausmai. Kaip jaučiatės dabar?
- Raumenų skausmai užklupo po šokių projekto. Tačiau visa tai jau praeityje. Padariusi pertrauką nuo televizinių renginių leidau sau susitvarkyti sveikatą. Šiuo metu jaučiuosi taip gerai, kaip nemokėčiau net papasakoti. Esu turbūt lengvesnė nei vidurinės mokyklos laikais. Seniau turėjau problemų dėl alergijų bei veido jautrumo - išsisprendė ir jos.
 
- Kokiomis priemonėmis pasiekėte tokių rezultatų?
- Iš karto po „Lietuvos balso“ sau pasakiau: į jokį naują projektą nelįsiu ir skirsiu daugiau laiko sau. Pradėjau sportuoti ir teisingai maitintis. Ėmiau valgyti pusryčius, ko nedariau jau šimtą metų. Normali mityba, sportas, dainavimas ir asmeninis gyvenimas - iš pradžių maniau, kad viskam nerasiu laiko. Tačiau klydau. Jeigu labai nori, gali spėti visur. Kai pradėjau lankytis Žydrūno Savicko sporto klube, man paskyrė gerą trenerį. Jis sudarė programą, atsižvelgdamas į mano specifinę dienotvarkę. Juk dažnai važinėju į koncertus ir negaliu lankytis sporto salėje kiekvieną dieną. Artėjant vasarai daugiau pratimų darau namuose. Kaip tinkamai maitintis, apytiksliai žinojau ir anksčiau, tačiau pačiai susiimti vis nepavykdavo. Treneris man davė gerų patarimų. Jis - puikus psichologas. Dabar mano diena prasideda nuo dviejų stiklinių vandens ir indelio košės. Po to seka sportas ir dar daugiau vandens. Visuomet valgau pietus. Ne „McDonald's“ mėsainį ar „Statoil“ degalinės užkandį, bet normalų maistą. Vakarienei tinka varškytės ar obuoliai. Jei nespėju pavalgyti, o tenka važiuoti į koncertą, įsidedu į kelionę vaisių ar daržovių.
 
- Kaip elgiatės, jei sunegaluojate, pavyzdžiui, užkimstate, o tenka lipti ant scenos?
- Dainuoti užkimusiu balsu man teko ne kartą. Kai taip nutinka, išgeriu šiltos arbatos, nešaukiu ir saugau balsą koncertui. Seniau esu patekusi į autoavariją, po kurios negalėjau normaliai judėti - porą mėnesių teko vaikščioti su korsetu. Tačiau ir tai man nesutrukdė lipti į sceną. Turėjau įvairių patirčių. Maždaug prieš dvylika metų, kuomet persirgau angina, man iškilo komplikacijų ir teko operuotis balso stygas. Balsui pakenkė tai, kad buvau neatsargi ir apsikroviau per sunkiais darbais. Iškilo grėsmė, kad balsas nebesugrįš. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei Dievas būtų mane taip nubaudęs. Laimei, taip nenutiko ir, sumažinus krūvį, balsas pamažu grįžo. Dabar stengiuosi saugoti sveikatą ir visada gerai išsimiegoti. Nežinau, ar tai geras bruožas, bet esu žmogus, kuris nesugeba sėdėti vietoje. Negalėčiau gulėti ir klausytis savo skausmų bei dejavimų apie tai, kaip man blogai. Kai esu scenoje, man energijos „pakrauna“ klausytojai. Dainuodama nejaučiu nei skausmų, nei užkimimo. Scena man kaip narkotikas - be jos gyventi negaliu.