Nors šiais laikais nustebinti žiūrovą tampa vis sunkiau, teatro režisierė Karolina Žernytė (30 m.) savo darbais ne tik įrodo turinti kūrybinio potencialo, bet ir paliudija kitokio teatro poreikį. Baigusi vaidybos studijas LMTA, dirbusi aktore lėlininke, šiuo metu Karolina yra įkūrusi pojūčių teatrą, skirtą ir akliesiems.
„Į regos negalią turinčių žmonių bendruomenę dėmesį atkreipiau ieškodama naujų teatro formų. Tai neatsitiko dėl gailesčio, o kilo iš smalsumo. Žinoma, tu negali nejausti empatijos, kuomet susipažįsti su tais žmonėmis, su jų gyvenimu. Supranti, koks skirtingas, bet kartu ir panašus, yra jų pasaulis“, - sako teatro režisierė Karolina Žernytė. „Pojūčių teatro“ nuotr.
- Prieš trejus metus įkūrėte „Pojūčių teatrą“, supažindindama Lietuvos teatro sceną su netradicine performanso koncepcija, kuriame dalyvauja ir nematantys žiūrovai. Kasmet pastatote naujų spektaklių, esate įvertinta ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu. Kuo jums įdomus jūsų darbas?
- Kadangi nesu baigusi režisūros studijų, mano spektakliai – eksperimentiniai. Kad būčiau pripažinta, turiu nuolatos dirbti.
Mano darbas pilnas kūrybinių iššūkių. Ruošiant spektaklius „Pojūčių teatrui“, perteikdami kūrinį naudojame skirtingus pojūčius. Dažnai tai labai meditatyvūs kūriniai, skirti tik užsimerkusiems žiūrovams, tačiau kartais tai yra dideli, masiniai, judrūs spektakliai.
Visais atvejais kartu su kūrybine komanda tyrinėjame temą, kuri mums įdomi. Pavyzdžiui, prisiminimai – kaip juos galime prikelti per pojūčius, kai žiūrovų akys būna užrištos. Su dar kitokiais iššūkiais susiduriu kurdama Nacionaliniame dramos teatre: ieškome būdų, kaip išlaikyti žiūrovo dėmesį ir kurti bendrą ritualą su reginčiu ir nereginčiu žmogumi.
-
Manoma, jog empatiją socialiai atskirtoms grupėms jaučiantys žmonės neretai patys yra susidūrę su panašiomis patirtimis. Kodėl jūs pasirinkote būtent tokį teatro žanrą, įtraukiantį ir akluosius?
- Į regos negalią turinčių žmonių bendruomenę dėmesį atkreipiau ieškodama naujų teatro formų. Tai neatsitiko dėl gailesčio, o kilo iš smalsumo. Žinoma, tu negali nejausti empatijos, kuomet susipažįsti su tais žmonėmis, su jų gyvenimu. Supranti, koks skirtingas, bet kartu ir panašus, yra jų pasaulis. Aklajam sunku suprasti spektaklį, kai jis nemato vykstančio veiksmo, scenografijos, apšvietimo.
Dar studijuodama supratau, jog norėčiau kurti spektaklį, kuriame būtų naudojami ir kiti pojūčiai – ne tik rega, – paaiškinantys siužetą. Tokia spektaklio koncepcija yra didelė dovana aktoriui ir režisieriui: tu iškart matai žmogaus reakcijas, gali su jomis žaisti, provokuoti, raminti. Tokiu būdu lengva pažinti žmones.
-
Ar jaunas menininkas Lietuvoje turi galimybių save realizuoti?
- Galimybių yra daug, tik reikia būti plačiai atmerktomis akimis, nuolatos domėtis ir nebijoti bandyti savęs įvairiose srityse. Svarbu, kad darbas, kurį dirbi, iš tiesų rūpėtų – menininkui nereikėtų vengti visuomeninės ar švietimo veiklos, vertėtų ieškoti bendradarbiavimo būdų ir su kitais kūrėjais, kitų meno sričių atstovais.
- Tiesiogiai dirbate su socialinės atskirties grupėmis, – kaip manote, kodėl Lietuvoje jų tiek daug?
- Visos socialiai pažeidžiamos grupės yra arba atskirtos, arba pačios atsiskyrusios nuo visuomenės. Atskirtis egzistuoja dėl žmonių prisitaikymo, jų įpročių. Visgi tų bendruomenių vidinis klimatas yra geras: žmonės tarpusavyje bendrauja, yra panašių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą.
Manau, labiausiai atsiskyrusi yra pati visuomenė. Mes nukenčiame dėl to, jog nesidomime tomis grupėmis. Neturėtume jų ignoruoti, priešingu atveju tai gali mums patiems turėti skaudžių pasekmių.
- Š
iuo metu ruošiatės spektaklių premjeroms. Ar netrūksta ramybės ir susikaupimo šiuo, prieššventiniu, laikotarpiu? Kaip įprastai derinate sveikos gyvensenos ir įtempto darbo režimą?
- Šiuo metu man labiausiai trūksta gamtos, nes viskas, ką tenka matyti, yra teatro scenos. Tačiau toks gyvenimas. Kartais nėra darbo kelis mėnesius – tai irgi nėra labai sveika, kartais to darbo būna labai daug, tenka statyti kelis spektaklius vienu metu. Žinau, jog organizmui tokie pokyčiai kelia stresą, tačiau jau pusmetį dirbu tik Vilniuje, jaučiu savotišką rutiną.
Stengiuosi skirti laiko sveikatai, sportui. Itin mėgstu kontaktinę improvizaciją, tai ypač kūrybiška šokio kryptis. Manau, jog be sveiko kūno sunku sveikai mąstyti, tačiau artėjant premjeroms sunku tai suderinti.
Dabar intensyviai ruošiuosi spektaklių premjeroms: kitą savaitę bus rodomas spektaklis-ritualas „Pirmapradis“. Gruodžio pabaigoje bus kita premjera. Tai visiškai skirtingi darbai, bet manau, jog abu yra pasiruošę susitikti su žiūrovu.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg "Tris kartus pasaulio futbolo čempionato trofėjų į viršų kėlęs Pele, pasak jo sūnaus, gėdijasi savo fizinės būklės. Tuo metu sporto legenda paneigė sergąs depresija, blogėjančią sveikatą jis laiko normalia senėjimo dalimi.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: