- Visų pirma pakalbėkime apie „Scenos bandymus“. Kas tai per erdvė, kam ji skirta?
- Tai – atviro mikrofono vakarai. Jie skirti kuriantiems ir norintiems pasidalinti savo kūryba žmonėms arba jaučiantiems tokią trauką, o svarbiausia – nebijantiems klysti. Dabar jau po truputį renkasi ne tik nebijantys klysti, bet ir „medžiojantys“ netobulumus, klaidas. Tai – atvira, nuolatos kintanti erdvė. Joje pasirodo ir nuolatiniai jos lankytojai, ir niekada joje dar nebuvę dalyviai. Visų šių vakarų atmosfera ypač šilta ir saugi.
 
- Nesenai baigei baroko operos studijas. Pasakok, kaip sekėsi?
- Aš, kiek save atsimenu, svajojau dainuoti, studijuoti ir į tai gilintis. Ilgą laiką vaikščiojau ratais: studijavau miuziklą, turėjau teatro studijas, ėjau į kultūrines veiklas ir organizacijas, bet galop, beveik prieš metus baigiau Baroko operos magistrą pilotinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos programoje. Joje su baroku, ypač ankstyvuoju, greitai suradome bendrą kalbą, ir ši kultūra, muzika, jos kvėpavimas manęs nebepaleidžia.  
 
- Su studijų kolegomis statote savo pirmąją operą. Kokie pirmieji įspūdžiai bei kur ir kada bus galima pamatyti, išgirsti rezultatą?
- Mes trise su režisieriumi Roku Lažaunyku statome pasirodymą „Scacchi“ festivaliui, kuris vyks Valdovų rūmuose šių metų kovo mėnesį. Tai bus pirmasis pastatymas po studijų, už akademijos erdvių. Kuriame tam tikrą operos inversiją šiam pasirodymui. Džiovani Batistos „Pergolesio komiškosios“ operos pagrindu, tik apverčiame operos struktūrą. Tad komiška opera taps pagrindine ašimi, nors paprastai ja būdavo tarsi užkaišomi tarpai tarp dramatiškų įvykių ar siužetų, taip žiūrovui leidžiant šiek tiek atsikvėpti. Mūsų pastatyme viskas bus atvirkščiai – rimtosios arijos skirtos atokvėpiui. Nors dar nežinau, kaip ji bus priimta, bet jau dabar džiaugiuosi, jog pradėjome šį darbą. Pirmasis pasirodymas įvyks kovo mėnesį.
 
- Lyg visko būtų maža, nesenai debiutavai kaip atlikėja klasikinės gitaros duete...
- Taip dabar yra toks išsprogimo metas... Kaip bambukas, kuris ilgai augina šaknis, o po kelerių metų paukšt ir pradeda augti. Dabar tą pastebiu savo gyvenime. Su kolega Sauliumi Jegelevičiumi ilgą laiką buvome pažįstami, abu žinome vienas kito kūrybą, abu rašome dainas bei užsiimame pedagogine veikla. Nuo gegužės mėnesio pradėjome kartu muzikuoti, turime senesnės muzikos repertuarą, o dabar paruošėme programą „Brazilijos atspindžiai“. Tai – Pietų Amerikos ir Europos kompozitorių kūriniai gitarai ir vokalui. Vasario 18 dieną bus koncertas ir oficialus mūsų dueto gimimas. Tai nebus pirmasis koncertas, mažesnių pasirodymų jau turėjome ir anksčiau, bet tai bus oficialus dueto prisistatymas visuomenei Vilniuje, studijoje „Muzikos skveras“.
 
- Ar teisingai mano paukštukai pačiulbėjo, jog tebemokai vaikus muzikinių subtilybių?
- Taip, gražiai pasakyta, kaip tik nuo sausio mėnesio vėl pradėjau priimti dainavimo mokinius ir tuo džiaugiuosi. Gyvenime esu dirbusi daug su muzika arba kūryba nesusijusių darbų, ir padavėja Londone tikrai nebuvo iš jų pats sunkiausias.
Mokyti dainuoti yra mano aistra. Tai padeda suprasti kitą ir atsivesti jį į savo, į tą pusę, kur jau esu atėjusi. Jeigu ateina gabių mokinių, aš būna paklausiu, gal jie norėtų eiti pas mano mokytojus? Man patinka, jog žmonės pas mane ateina ne TV projektams ruoštis. Jie ateina tiesiog atverti savo balso. Dar vakar kalbėjome, jog pastebėjome tokią bangą ar net madą noro tuos balsus atverti.
 
- Papasakok, kaip tarp daugybės projektų suvaldai laiką, energiją, o svarbiausia išlaikai produktyvumą?
- Nepasakyčiau, jog man pavyksta. Dabar yra pereinamasis laikotarpis tarp studijų ir etapo, kuris bus po stažuotės Italijoje. Porą kartų esu rimtai perdegusi, tad labiausiai saugausi vėl tai patirti. Tai mane iš naujo vėl moko gerbti savo kūno ribas, skaičiuoti laiką pagal realias galimybes, o ne pagal tai, ką norėčiau padaryti. Bet kad gerai valdau savo laiką... Na, gal retkarčiais ir pavyksta.
 
- Karas Ukrainoje tęsiasi beveik metus. Ar jis kaip nors pakeitė tavo gyvenimą?
- Vasario 24-ąją, kai prasidėjo karas, ir kelias dienas po to viskas, ką dariau, atrodė nereikšminga, buvo sunku laikytis ant žemės. Pamačiau, jog negaliu normaliai funkcionuoti, jeigu seku daug naujienų iš fronto, bet kartu jutau ir smalsumą. Tad ilgą laiką gyvenau tų naujienų pakraščiuose, kol rudenį prisijungiau prie ukrainiečių teatro trupės. Mes kartu kūrėme dokumentinį spektaklį pagal dabartinių pabėgėlių iš Ukrainos istorijas. Noriu ar nenoriu, teko kai kuriuos dalykus perleisti per save. Ir ne iš antraščių, o iš tiesioginių liudijimų. Man tai buvo sveika patirtis.
 
- Kaip atsipūti, pailsi nuo intensyvios kūrybos? Galbūt aktyviai sportuoji, leidi laiką gamtoje. O gal kūryba tau yra ne tik darbas, bet kartu ir poilsis?
- Man tuojau bus 35-eri. Jau pavėlavau į visus įmanomus traukinius: nei aš jauna ir kažkuo tapau, nei aš turiu namą, mašiną, nei didelį darbo stažą. Šitam etape, nors neturiu kažkokių turėjimų, turiu laisvę, be abejo, atsakomybės ribose gyvenant suaugusio žmogaus gyvenimą. Dalykai, kuriuos darau, aš negaliu jų nebedaryti. Aš negaliu nedaryti „Scenos bandymų“. Aš negaliu nedainuoti. Negaliu liautis galvojusi apie įsivaizduojamus pastatymus ar arijas, kurias dabar mokinuosi. Galiu dirbti visus kitus darbus, bet tam, jog likčiau sveika, negaliu sustoti mokyti dainuoti. Tai vienas geriausių nuovargių – atiduoti ką žinau ir kartu su kitu žmogumi ieškoti jo kelio į jo balsą, jo saviraišką. Jei pataikau teisingai į tą „negaliu nedaryti“ – tada mano nuovargis yra sveikas. Mane perdegimas išmokė, jeigu vėl persitempsiu, reikės savaitę atsidėti sirgimui sloga.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!