- „Niekieno vaikai“ iniciatyvos paramos fondo nesuskaičiuosi, kai aukojamas ir žmonių laikas, ir dėmesys.
 
- Savanoriai ligoninėse ir krizių centruose vaikams teikia visą reikiamą emocinį palaikymą: žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras.
Jie leidžia laiką ne tik darbo metu, bet ir vakarais, savaitgaliais, esant poreikiui – ir naktį. Konkretus budėjimo grafikas sudaromas pagal poreikį, atsižvelgiant į vaiko interesus. Visais atvejais siekiama, kad būtų kuo mažesnė savanorių kaita prie vieno vaiko, idant būtų užmezgamas ir išlaikomas emocinis kontaktas.
Šiuo metu mūsų organizacijoje yra daugiau nei du šimtai aktyvių savanorių, kadangi veiklą vykdome šešiuose miestuose. Dauguma savanorių yra moterys, nors turime ir vyrų. Savanoriauja ir jauni žmonės, dar neturintys savo vaikų, taip pat vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonės, auginantys ar jau užauginę savo vaikus. Juos visus sieja noras duoti šilumą ir meilę, mokėjimas bendrauti su vaikais ir atliepti jų emocinius poreikius, turėjimas laiko galimybių ir lankstumo bei didelis tikėjimas, kad nė vienas vaikas negali likti vienas. Visi savanoriai praeina atrankas, išsamius mokymus ir gauna nuolatinį palaikymą budėjimų metu ir po jų.
 
- Kartu vedate ir tėvystės kursus. Ar įmanoma tam pasiruošti iš anksto vien teorinėmis žiniomis? Klausiu, nes besilaukdama perskaičiau kelias knygas apie vaikų auklėjimą ir jaučiausi mama superherojė. O tada tėvystė driokstelėjo visomis jos spalvomis...
 
- Kai prieš daugiau nei dešimt metų pradėjau vesti pirmus seminarus, jie buvo skirti kūdikio besilaukiantiems tėvams. Tapusi mama, supratau, kaip paprasta pasimesti tarp begalės skirtingų patarimų informacijos gausoje! Taigi motinystei ir tėvystei iki galo pasiruošti neįmanoma, o pokyčiams ne visada užtenka vien pasimokyti ar paskaityti. Kelias sąmoningumo link gali būti ilgas, pasitelkiant ir specialistų pagalbą, tačiau žinios suteikia stiprybės. Pavyzdžiui, vaiko raidos, poreikių supratimas tampa kelrodžiu, gali palengvinti kasdienybę ir suteikia motyvacijos daugiau domėti, pasigilinti. Žinant esminius, mokslu pagrįstus dalykus, lengviau atsirinkti, kas yra tiesa, o kas – mitai.
Auginantiems kūdikį ar vyresnį vaiką tėvams ypač svarbu išmanyti jo raidos ypatumus – ne tik fizinės, bet ir emocinės raidos uždavinius, suprasti jo emocinius poreikius bei atliepimo į juos reikšmę. Mažų vaikų tėvams dažnai kyla klausimų, kaip auginti vaiką, kad jo neišlepintų, bet kartu ir nežalotų, nekenktų jo raidai: kaip taisyti vaiko netinkamą elgesį, bet kartu padėti jam užaugti pasitikinčiu savimi, mokančiu kurti konstruktyvius santykius su kitais, galinčiu pasiekti savo tikslų. Formulė, kurią norisi perduoti, paprasta – svarbu matyti ne tik, ką vaikas rodo išorėje (elgesį, reakcijas), bet matyti vaiko vidinį pasaulį ir domėtis juo. Skamba paprastai, bet ne taip paprasta tai įgyvendinti. Mus veika mūsų jausmai, pačių nepatenkinti poreikiai, nuovargis, stresas, patirtys, kurias atsinešame iš vaikystės. Visa tai dažnai apsunkina ir iškreipia matymo lauką.


 
- Auginimo modelius perimame ir iš vaikystės patirties. Įmanoma nekartoti scenarijaus?
 
- Nors tėvai pasirenka tėvystės kelią patys, remdamiesi savo vertybėmis, patirtimi, atsinešta iš šeimos, svarbu, kad jie būtų sąmoningi apie savo vaikystės žaizdas. Klaidingas įsitikinimas, kad mane taip augino – baudė, mušė, kažkaip užaugau, tai auginsiu vaiką taip pat. Mes visi turime didesnių ar mažesnių žaizdų, kurias atsinešame iš vaikystės. Atpažinus savyje, kad kartojame tam tikrus ydingus scenarijus, galima sustoti ir būnant sąmoningu, domintis, dirbant su savimi, kad jų neperduotume vaikams. Kaskart kai su vaikais pasielgiame sąmoningai, nekartodami tam tikrų klaidų, klojame geresnius pamatus ne tik jiems, bet ir gydome savo vidinį sužeistą vaiką.
 
- Šių dienų tėvams kartelė iškelta kaip niekada aukštai...
 
- Kiekviena mama, išskyrus ta, kuri turi sunkių trauminių patirčių, turi vidinį žinojimą, kaip auginti vaiką ir ji jį sklandžiai užaugins, svarbu, kad pasitikėtų savo vidiniais įsitikinimais. Tačiau tiek tėvai patys, tiek visuomenė kelia jiems lūkesčius būti tobuliems. Dabar kaip niekada pabrėžiama tėvų atsakomybė, kad tai, koks vaikas užaugs, priklauso vien tik nuo jų elgesio ir klaidų. Tai sukelia didelį pasimetimą, stresą, bejėgystę ar net perdegimą. Tėvų perdegimas – naujas, šių laikų reiškinys, kuris atsiranda būtent dėl aukštų, nerealistiškų lūkesčių sau, neva galiu ir net privalau būti tobulas, neklystantis, o tėvystė turi būti tik džiugi, linksma, maloni patirtis.
O čia yra visko – ne tik džiaugsmo, didžiulės prasmės, laimės, bet ir daug skausmo, pykčio, bejėgystės. Klaidos yra neišvengiama vaikų auginimo dalis.


 
- O, jau įsitempiau prieš jus. Kaip, ko gero, ir jūsų draugės...
 
- Mano draugės ir kiti mane gerai pažįstantys žmonės, puikiai žino, kad nesu tobula mama. Esu žmogus, su savo nuovargiu, su nepatenkintais poreikiais, darau klaidų motinystėje ir mano vaikai tikrai nėra idealiai besielgiantys ar nepatiriantys sunkumų. Dalindamasi patirtimi, dirbdama su kitais vaikais ir tėvais, kasdien augu ir pati.
 
- Vadinasi, net ir baigusieji jūsų kursus tobulos tėvystės diplomo negaus?
- Įsivaizduokite, ką tada modeliuotume vaikams – nepasiekiamą standartą. Mūsų vargšai vaikai neturėtų galimybių mums prilygti. Vaikai iš mūsų neišmoktų, kad visų žmonių santykiai susiduria su kliūtimis ir nuoskaudomis, turime teisę suklysti, galime klaidas ištaisyti, o santykius sustiprinti.
Tėvų pasitaisymas didele dalimi prisideda formuojant vaikų atsparumą, pasitikėjimą reiškiant poreikius, tikėjimą, kad gali pasikliauti kitu asmeniu ir formuoti su juo teigiamus santykius. Be to, kaskart, kai mes išsideriname, mūsų mažieji gauna nedidelę progą pabandyti nusiraminti ar patenkinti savo poreikį patys, be mūsų pagalbos ir įgyti supratimą apie savo galias.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!