„Pripažįstu, ne iš lengvųjų tas kontrastas, kai vieną akimirką šviečia scenos prožektoriai, svaigsti regėdama minios akis, o kitą – atsibundi savo lovoje, matai įprastą namų aplinką, kur tikrai neošia plojimai“, - sako dainų kūrėja ir atlikėja Ieva Narkutė. V.Morkvėno nuotr.
- Ieva, išduok paslaptį - dukrytė tau užaugino sparnus ar vis dėlto pavertė žemiška būtybe?
- Manau, padarė ir viena, ir kita (šypsosi). Vos atėjusi į šį pasaulį, ji mano gyvenimą sustatė į aiškias vietas – dabar nesijaudinu dėl menkaverčių dalykų, kurie iš tiesų tik siurbia vidinę energiją. Deja, tam daug dėmesio skirdavau iki susilaukiant mažosios. Dabar puikiai žinau, kam mano energijos reikia labiausiai, kad esu tiesiog įpareigota visą save, geriausią savo variantą, skirti žmogučiui, kurį atvedžiau į šį pasaulį.
O sparnus užaugino ta prasme, kad įgavau drąsos, suvokimo, kad galiu padaryti viską, ką tik reikės. Pavyzdžiui, įrašiau naują albumą būdama su dukryte ir vos dukart per savaitę padedant auklei. Neįtikėtinas produktyvumo šuolis!
- Ką tik startavo tavo koncertų turas „Visos meilės taisyklės“. Vėl pataikei tiesiai į žmonių širdis?
- Visada itin atsakingai ruošiu koncertines programas – ne tik daug repetuoju, bet ruošiu ir kalbėjimus tarp dainų. Taip atsakingai, kaip dėliojau šią koncertinę programą, prisipažinsiu, ko gero, dar niekada nesu dirbusi. Praverti meilės taisyklių uždangą? „Visi nauji mylimieji kažkada pavirsta senais mylimaisiais“ arba „Kartais tą patį žmogų sutikus kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, istorija gali susiklostyti kitaip“... Noriu suteikti viltį, kad jeigu santykiai nesusiklostė būnant septyniolikos, galbūt pavyks trisdešimties.
- Esi baigusi psichologijos magistrantūrą. Kokių klodų ieškojai šiame moksle?
- Noras studijuoti psichologiją gimė ankstyvoje paauglystėje. Buvau daug skaitantis vaikas, greitai pajutau, kad bibliotekoje išsisėmė vaikiškos literatūros lentynos, žengiau į suaugusiųjų ir – atsiskleidė žmogaus psichologijos turtingumas, gilumas. Tryliktojo gimtadienio proga iš tėčio dovanų gavau „Sofijos pasaulį“. Skaitydama anksti pradėjau stebėti save, kitus žmones, gilintis. Psichologijos studijos tada atrodė natūrali seka – juk eini ten, kur labiausiai traukia.
D.Čėplos nuotr.
- Gal jauti, ar kada teks praktikuoti įgytą profesiją?
- Tiesą pasakius, baiginėdama magistrantūrą maniau, kad štai keletą metų pagrosiu ir – grįšiu prie psichologijos praktikos. Metai bėga, panašu, kad sulig kiekvienais jų tampa vis sunkiau išsitraukti diplomą... Tačiau tikiu, kad įgytus įgūdžius ateityje panaudosiu prevencijos srityje: gal psichikos sveikatos, psichikos higienos.
Ir šis koncertinis turas paskatino nupūsti dulkes nuo psichologijos diplomo! Norisi išnaudoti balsą ir turimą galimybę pasiekti didelę auditoriją. Išsilavinimas man leidžia apie psichologinius dalykus kalbėti korektiškai, nedarant žalos.
- Esi sakiusi, kad muzika turėtų gydyti, skatinti stiebtis, o ne žaloti ar gūžtis. O gal tai priklauso nuo dainos kūrėjo emocijų dainos „gimimo“ akimirką?
- Manau, kad nuo kūrėjo emocijų ir pagrindinės žinutės priklauso tikrai daug. Antra vertus, blogų emocijų, kurias turėtume užgniaužti, nėra. Skirtingos emocijos turi skirtingas priežastis ir tikslus – visos jos reikalingos. Tarkime, neapykanta ir pyktis, kūrybiškai sudėti į kūrinį, gali tarnauti kaip išsikrovimo momentas klausančiajam. Emocija svarbu ir rašant kūrinį, ir jį atliekant, nes vos užlipi ant scenos – auditorija tuoj pat pajunta, ką šįkart jai atnešei.
- Scenos žmonės geriau nei kas kitas žino, kokia laikina laimės akimirka, kai ploja šimtai. Visa kita lieka užkulisiuose: nuovargis ruošiantis, nesėkmės, gal net viena kita nevilties ašara. Kas tau suteikia stiprybės?
- Tai, kas sunku ruošiantis pasirodymui – tik viena medalio pusė, nes visas nesėkmes ir sunkumus įveikti yra motyvacijos, vilioja ir stiprina tas tikslas, į kurį eini. Mane labiau slegia tuštuma ryto, išaušusio po didelio koncerto. Atsibundi ir supranti, kad tikslą įgyvendinai, koncertas įvyko, – staiga užklumpa štilis, nors ką tik viskas bangavo, šėlo. Su tuo padeda tvarkytis patirtis. Kai išgyveni ne vieną tokį atoslūgį, išmoksti jį priimti kaip natūralią būseną. Pripažįstu, ne iš lengvųjų tas kontrastas, kai vieną akimirką šviečia scenos prožektoriai, svaigsti regėdama minios akis, o kitą – atsibundi savo lovoje, matai įprastą namų aplinką, kur tikrai neošia plojimai (juokiasi).
Išmokau suteikti sau laiko „išeiti“ iš euforijos: nekaltinu savęs, kad namuose esu nerami, nesukalbama, garsiai reiškianti nepasitenkinimą buitiniais dalykais.
- Puoselėti asmeninius santykius – didelė vertybė.
- Nuo pat mažens augau terpėje, kur namai ir šeima – tai tvirtovė, kuriai lygių nėra ir būti negali. Gal tam tikra prasme tai ir uždarumas, atsiribojimas, bet iš noro saugoti, ginti. Šie dalykai drabstomi į kairę ir dešinę nuvertėja. Nemėgstu afišuotis, skalambyti varpais apie tai, kaip gyvenu. Smagiau šnekučiuotis su artimaisiais, planuoti mažas staigmenas, stebėti, kas patinka, ir tai pakartoti (šypsosi).
- Ant kokių pamatų augini dvejų su puse metų dukrytę Oną? Kokias vertybes skiepyji, kokių sveikos gyvensenos įpročių mokai?
- Su vyru esame daug šnekantys, abudu ekspresyvūs, drąsiai reiškiantys emocijas – dukrytė yra mūsų atspindys. Ji sociali, greitai prisitaikanti prie žmonių, atsiverianti. Žinoma, kartais pasireiškia jos amžiui būdingas įsikniaubimas į mamos koją (juokiasi).
Galiu pasidžiaugti, kad mano vaikas, priešingai nuo kitų, darželyje gavęs patiekalą su dešrele suvalgo viską, išskyrus ją. Namuose valgome daug daržovių (o žiemą tai nėra lengva!), prie jų derinu šildančius troškinius su įvairiomis kruopomis, pupelėmis.
Esame beprotiški smaližiai! Vienintelis būdas tai suvaldyti – stengtis, kad namuose nebūtų pasiekiamų saldėsių. Man lengviau nenupirkti, negu išgyventi graužiantį kaltės jausmą, kad štai suvalgiau visą dėžutę saldainių. Tiesa, kokybiško juodo šokoladą visada turime – jo duodame ir savo dvimetei, savaitgalį pusryčiams išsikepame šviežių bandelių. Tačiau jeigu lieku namuose viena – tai jau pavojus. Visai neseniai prieš koncertą išsikepiau aštuonias bandeles manydama, kad štai porą suvalgysiu, o likusias įsidėsiu į kelionę, pavaišinsiu gitaristą, vadybininkę. Deja, deja, sustoti sugebėjau tik kai lėkštėje liko dvi bandelės... Negi su tiek pavaišinsi kitus (kvatoja)?
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: