Dainininkė Girmantė Vaitkutė (28 m.) šiuo metu intensyviai repetuoja ir ruošiasi rugsėjį pasirodysiančiam miuziklui „Rent“. Užlipus ant scenos, anot Girmantės, svarbiausia užduotis - užmegzti ryšį su publika.
„Manęs daugelis klausia, ar būnant scenoje žmonės iš manęs neišsiurbia energijos. Atsakau, jog tikrai neišsenku, nes gaunu dvigubai daugiau iš kolegų, dainuojančių kartu, ir žmonių, kurie į koncertą atsineša šiltus jausmus. Egzistuoja pusiausvyra“, - sako dainininkė Girmantė Vaitkutė.
- Rugsėjį gerbėjai tave išvys naujame vaidmenyje – dainuosi miuzikle. Ar nesudėtinga pakeisti žanrą?
- Miuziklo žanras muzikaliai nėra labai toli nuo to, ką įprastai veikiu. Tiesa, prisideda vaidyba ir judesys – atsiranda daugiau teatro. Man tai yra naujas ir labai įdomus žanras. Bandau išsianalizuoti kiekvieną sceną ir veiksmą, kad galėčiau „atidaryti“ kūrinį. Miuziklas bus atliekamas angliškai – jeigu teksto ir melodijos aiškiai nepateiksi klausytojams, jie nespės „pagauti“ istorijos.
Personažas man nėra pernelyg artimas. Mes panašios tik energija ir gyvybe. Mano vaidinama veikėja yra išsišokėlė, o aš savęs tokia nelaikau. Esu pakankamai atvira, bet linkusi apmąstyti veiksmus. Tačiau mėgaujuosi galimybe kurti ir paleisti savo vidinį žvėriuką (juokiasi).
- Kiekvienam dainininkui svarbu išsaugoti sveikas balso stygas. Ar turi geros sveikatos receptą?
- Balso stygoms visada padeda tyla ir ramybė. Taip pat miegas ir daug skysčių. Stengiuosi valgyti gerą maistą, nueiti pasportuoti, pailsėti ir išsimiegoti. Prieš daugiau nei metus nusprendžiau pašalinti tonziles, kurios man kėlė problemų. Turėjau lėtinį tonzilitą (aut. past. – lėtinė angina). Taigi buvo reikalingas sprendimas, nes liga kenkė darbingumui.
Šiuo metu jaučiuosi kur kas geriau. Esu iš tų žmonių, kurie kartais linkę ignoruoti ligos simptomus ir stengiasi pasveikti savarankiškai. Tikrai neimu panikuoti, kad susirgau. Nevengiu gydytojų, bet labiau stengiuosi įsiklausyti į tai, ką sako mano organizmas, ir tokiu būdu susigrąžinti sveikatą. Į tonzilitą ilgai nekreipiau dėmesio – užtrukau visus metus, kol apsisprendžiau operuotis. Praėjus dviem savaitėms po procedūros buvau visiškai sveika ir vėl galėjau dainuoti.
- Minėjai, kad pastaruoju metu nemažai laiko skiri sportui. Kokia fizine veikla užsiimi?
- Sportas mano gyvenime buvo visą laiką. Tiesiog pavasarį nusprendžiau išmėginti išpopuliarėjusias „CrossFit“ treniruotes. Esu bandžiusi jogą, bet ten man per mažas tempas ir ilgainiui nusibosta. O „CrossFit“ treniruotės visada vis kitokios, aktyvios. Be to, yra bendruomeninis aspektas – vieni kitus palaikome, man tai labai patinka. Lauke aktyviai laiką leidžiu dirbdama gamtoje, skautų stovyklose. Tiek prisivaikštau po miškus ir prisiplaukioju ežere, kad nebereikia jokios kitos fizinės veiklos.
Dalyvavau LRT projekte „Tikri vyrai“ – tai buvo vienas tų atvejų, kai sportuoji nė negalvodamas, kad tai darai. Ėjome į žygį, kai lauke buvo daugiau nei trisdešimt laipsnių karščio. Net nepajutome, kaip tirpo svoris, nors specialiai nesistengėme to daryti. Fizinis krūvis išties buvo didelis. Aišku, buvo sunku, bet man patinka ištvermės reikalaujanti veikla. Aš to nevengiu, tai yra iššūkis sau neniurzgėti. Mane tai užveda gyventi. Tiesa, sveikos gyvensenos fanatikė niekada nebuvau. Jeigu jau dabar gyvensiu sveikai, tai pagal vadovėlį – tikrai ne. Visada esu linkusi klausytis savo organizmo.
- Atlieki labai jautrias dainas, tikriausiai ir gyvenime esi emocionali asmenybė...
- Iš tiesų esu emocionali. Bėgant metams išmokau tramdyti emocijas ir apgalvoti, ar tikrai jų dabar reikia. Esu linkusi reikšti jausmus ir mintis – toks mano charakteris. Manęs daugelis klausia, ar būnant scenoje žmonės iš manęs neišsiurbia energijos. Atsakau, jog tikrai neišsenku, nes gaunu dvigubai daugiau iš kolegų, dainuojančių kartu, ir žmonių, kurie į koncertą atsineša šiltus jausmus. Egzistuoja pusiausvyra.
Jeigu pavargstu, pasiimu sau dieną ramybės, su knyga ar filmu. Dažniausiai kartą per metus patiriu psichologinį išsekimą. Bet žinau, kaip su tuo susitvarkyti – turiu dingti kur nors, išvažiuoti į sanatoriją savaitgaliui, nueiti į masažą, pagulėti perlinėje vonioje. Reikia su savimi kalbėtis – čia mano receptas nuo psichologinio išsekimo. Per kelerius metus pavyko su savimi užmegzti dialogą, kad sugebėčiau atsakyti į klausimus, kas aš esu, ką aš veikiu ir ko noriu gyvenime.
- Daugelis atlikėjų pasakoja apie mistinę energiją, gaunamą iš publikos. Kokie jausmai tave užplūsta užlipus ant scenos?
- Negaliu to apibūdinti, tai - kosminis dalykas. Užlipdama ant scenos negalvoju, kad ką nors atiduodu, to net neskaičiuoju. Čia energijos tvermės dėsnis – ką pats atiduodi, tas grįžta, nors ir nesitiki. Jeigu aš nuoširdi, ir žmonės su manimi nuoširdūs. Kadangi iš visos širdies atiduodu savo muziką, atgal iš žmonių gaunu padėką. Jie patys tikriausiai nesuvokia, kad atėję ir skleisdami geras emocijas užsikrečia vieni nuo kitų. Jie nuo manęs, aš nuo jų. Tai vyksta nevalingai. Kiekviena auditorija yra skirtinga ir ją reikia „atsirakinti“ vis kitokiais būdais.
Viena auditorija iš karto atvira, kita – iš pradžių susikausčiusi. Yra buvę keli itin sunkūs koncertai, kai neužmezgiau ryšio su žmonėmis – tada ištiko lengva panika, bet vėliau susitaikiau su situacija. Praėjusios savaitės koncerte Nidoje turėjau nuostabią publiką. Nuo pat pirmos minutės žmonės reagavo į tai, ką šneku, dainavo su manimi. Nėra dviejų vienodų koncertų. Žmonės skirtingi, jie atsineša dienos išgyvenimus ir manęs klauso vis kitaip. Tai - labai gyva profesija, dėl to ji man ir patinka.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: