Pernai Sidabrinę gervę už geriausią antraplanį moters vaidmenį filme „Šventasis“ pelniusi jaunosios kartos aktorė Gelminė Glemžaitė (28 m.) šiuo metu vaidina seriale „Rimti reikalai“. Kokia ji iš tiesų? Su aktore kalbamės apie fizinę ir psichinę scenos žmonių sveikatą, baimes, sportą, poilsį, miegą. Tai, kas žmogiška.
„Jauname amžiuje mes linkę sveikatą priimti kaip duotybę ir savaime suprantamą dalyką, nors ji yra taip lengvai prarandama. Deja, dauguma žmonių turbūt pradeda vertinti ir saugoti save tik susidūrę su rimtesnėmis ligomis“, - sako aktorė Gelminė Glemžaitė.
- Pradėkime nuo „berniukiško“ klausimo. Viename interviu esi sakiusi, kad labai lauki veiksmo scenų, kuriose reikia muštis, bėgti, šaudyti. Esi sportiška, o gal – tiesiog dievini nuotykius ir iššūkius?
- Man tiesiog patinka išmėginti naujus dalykus! Kine dar nebuvo tekę filmuotis įtemptose veiksmo scenose, bet pavyko tai išmėginti bent seriale. Labai sportiška savęs negalėčiau pavadinti, nors mėgstu, kol jis nemonotoniškas, nepabosta. Esu azartiškas žmogus – gal dėl to nuotykiai man patinka? Nors kartais būnu ir bailė, pavyzdžiui, perskambinti nepažįstamam numeriui man gali būti didesnis iššūkis nei vidury nakties užkopti į ugnikalnį (
šypteli).
- Ne paslaptis, kad aktoriaus profesija nelengva ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kaip save stiprini?
- Sportas žmogų tikrai stiprina tiek fiziškai, tiek emociškai. Kol dar studijavau Akademijoje man labai patikdavo scenos judesio paskaitos – kiekvieno užsiėmimo metu sužinodavau daug naujo ne tik apie judesį, bet ir apie savo kūną, jo galimybes. Taip pat ir apie baimę. Kol nesi to bandęs, žiauriai baisu užšokti ant stalo ar stovėti ant galvos. Pirmus kartus krenti, užsigauni, bet kuo daugiau bandai, tuo geriau sekasi... Ir tai ne tik apie sportą, bet apie viską gyvenime.
Pati šiuo metu dažniausiai sportuoju grupinėse treniruotėse ir einu į viską iš eilės nuo pilates, jogos iki bokso.
Kita vertus, nepritariu nuomonei, kad sportas – vaistas nuo visų ligų, ir kad visos emocinės ir psichologinės bėdos išsprendžiamos sunkiu fiziniu darbu. Yra problemų, kurių net ir nubėgęs maratoną neišspręsi pats.
- O kiek dėmesio skiri mitybai, sportui, poilsiui? Kokių top penkių punktų šiose srityse laikaisi pati ir mielai rekomenduoji kitiems?
- Miegas man yra numeris vienas. Esu labai lengvai išsibalansuojantis žmogus – pastebiu, kad miego stoka mane išmuša iš vėžių. Mano darbas nepastovus, suplanuoti dienotvarkę gana sudėtinga, tad laikytis režimo praktiškai neįmanoma.
Balansas tarp sporto ir poilsio - taip pat labai svarbus. Kai neinu į sporto klubą, judėjimą scenoje, pasivažinėjimą dviračiu ar net bandymą pasivyti nuvažiuojantį autobusą laikau sportu (
juokiasi). Jei jaučiuosi fiziškai pervargusi nuo darbų, tikrai nesigraužiu dėl praleistos treniruotės.
Manau, kad svarbiausia įsiklausyti į save, savo kūną ir mėginti atrasti harmoniją su savimi. Nesakau, kad man visada tai pavyksta, bet stengiuosi. Kai esu pavargusi – pailsiu, kai išalkstu – valgau, kai jaučiu, kad ir valgau nesveikai ir nesportuoju, – pasitempiu bent vienoje srityje.
Mėgstu tiek aktyvų, tiek visiškai pasyvų poilsį. Ko labiausiai norisi tam tikru metu, to ir reikia. Man tobula poilsio diena gali būti tiek visą dieną lovoj žiūrint filmus, tiek kopinėjant po kalnus.
Mėgstu keliauti – jau geriau vaikščiosiu apsiavusi pigesniais batais, bet naujoje vietoje (
juokiasi).
- Dažnas turbūt galvoja, kad jaunas ir gražus žmogus tiesiog privalomai yra sveikas bei laimingas. Ar kada nors teko susidurti su rimtu negalavimu ir kaip gydeisi?
- Jaunystė ir grožis turi ne tiek daug bendro su sveikata, kaip atrodo. Jauname amžiuje mes linkę sveikatą priimti kaip duotybę ir savaime suprantamą dalyką, nors ji yra taip lengvai prarandama. Deja, dauguma žmonių turbūt pradeda vertinti ir saugoti save tik susidūrę su rimtesnėmis ligomis.
Juk egzistuoja daugybė plika akimi nematomu ligų – tiek fizinių, tiek psichologinių.
Aš pati kol kas nesu patyrusi rimtesnių fizinės sveikatos problemų, bet, pripažinsiu, su emocine ir psichine sveikata rūpesčių turėjau užtektinai. Geriausias vaistas man buvo psichoterapija.
Vis dar nėra jauku apie tai kalbėti, bet stengiuosi. Visuomenės požiūris į psichines ligas keičiasi, bet per lėtai. Nėra normalu, kad daugumai žmonių Lietuvoje vis dar gėda eiti pas psichologą ar, neduok Dieve, atsidurti psichiatrinėje ligoninėje, nes tada jau „psicho“ etiketė garantuota ir normalus gyvenimas baigtas. Nebaigtas! Kur kas blogiau yra bijoti ir neieškoti pagalbos, kai žinai, kad jos tau reikia.
- Kokių sau duotų, tačiau sunkiai įgyvendintų pažadų, negali pamiršti iki šiol?
- Tiesą sakant, turbūt daugiau pasiekiu duodama pažadus kitiems, o ne sau. Labai bijau ir nemėgstu nuvilti žmonių, ar nepateisinti į mane dedamų lūkesčių. Dėl to aplinkiniai, ypač manimi tikintys žmonės, man yra kur kas didesnė motyvacija ko nors siekti ir stengtis negu aš pati. Nors jei ko nors tikrai noriu, dažniausiai pakanka valios ir užsispyrimo to pasiekti.
- Ar tau yra tekę prisidėti prie visuomeninių akcijų? Kodėl žinomi žmonės turėtų jas palaikyti?
- Kol kas, manau, mano geriausias darbas – iš gyvūnų prieglaudos pasiimtas šuniukas.
Visada palaikiau ir palaikysiu moteris ir vyrus, kalbančius „metoo“ temomis, LGBT judėjimą, taip pat, manau, kad tokie projektai kaip, pavyzdžiui, „nebegėda“ su Beata Tiškevič priešakyje, yra reikalingi ir svarbūs šiandien.
Pati dar nesijaučiu turinti tiek jėgos ir tokį stiprų balsą, kad imčiausi iniciatyvos tokiems dalykams. Pažiūrėsime, kas bus rytoj (
šypteli).
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: