- Gerbiama Gabija, ką tik grįžote iš atostogų, ką veikėte jų metu? Kas apskritai jums yra kokybiškas poilsis?
- Šitos atostogos nebuvo tikros, o tik tokios pusiau atostogos – viena savaitė buvo skirta Arūno (sutuoktinis aktorius Arūnas Sakalauskas – aut. past.) darbiniams reikalams – lydėjau jį teatro gastrolių metu, kita mano – dalyvavau toksikologų kongrese. Šiaip jau per atostogas mėgstame derinti aktyvų poilsį su pasyviu – paskaityti kokią nors knygą, pažiūrėti gerą filmą... Patinka aplankyti vietą, kurioje dar nesame buvę arba tiesiog kasdien sužinoti ką nors naujo. Ar tai būtų koks nors istorinis įvykis, ar kita naujiena mums abiem. Tai praturtinta kasdienybę.
 
- O kaip dorojatės su stresu, nemaloniais dalykais?
- Svarbiausia mūsų nuostata – kas benutiktų visuose dalykuose įžvelgti gerąsias puses. Net jei nelabai smagus nutikimas, net jei ir pats esi už tai atsakingas, suklydai, svarbiausia neplakti savęs, kad nepavyko. Verčiau pagalvoti kaip apie pamoką, įžvelgti ateityje galinčią praversti patirtį.
 
- Balandį su aktoriumi Arūnu Sakalausku minėjote vestuvių metines. Kaip medikei gyvenasi su menininku?
- Turbūt ir pati suprantate, kad gyveni ne su profesija, o su žmogumi. Tačiau tuose kitoniškumuose, kuriuos įneša skirtingi mūsų darbai, matau tik privalumus. Tiek jam patinka mano specialybė, tiek man jo – turime skirtingų savybių ir jomis galime vienas kitą papildyti. Vienas gal spontaniškesnis, kitas – racionalesnis, nors... dėl racionalumo galėtume dar pakonkuruoti (Šypsosi). Mes suteikiame vienas kito gyvenimui spalvų. Nors ir anksčiau mylėjau teatrą, kultūrinius renginius, Arūnas į mano gyvenimą įneša dar daugiau meno, o aš į jo kasdienybę daugiau rūpesčio sveikata, sveiku gyvenimo būdu.
 
- Ne vieneri metai dalyvaujate knygų klubo veikloje.
- Jo dėka esu priversta, jei taip galima pasakyti, nes tai tikrai maloni ir parturtinanti veikla, perskaityti po vieną knygą per mėnesį!
 
- Kokia knyga dabar jūsų rankose?
- Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“. Tai – filosofinis romanas apie vyro ir moters santykius. Tikrai rekomenduoju visiems. Galbūt kartais šis kūrinys gali atrodyti ir nepatogus, jis tikrai nėra saldus, tačiau gilus ir prasmingas. Kiekviena minutė praleista su šia knyga man suteikia labai daug.
 
- O ar darbo ritmas nepasiglemžia tų ramybės ir poilsio akimirkų? Pavyksta sutilpti į aštuonias darbo valandas?
- Reikalauja pastangų, prisipažinsiu, bet jos to vertos. Prieš penkerius metus pradėjau laikytis režimo: aštuonios valandos darbui, aštuonios poilsiui, aštuonios miegui. Tai – auksinė profesoriaus Eugenijaus Laurinaičio taisyklė. Stengiuosi ją taikyti ir kuo toliau, tuo labiau pavyksta. Tai mane džiugina. Smagu eiti į darbą pailsėjus ir po darbo grįžti į kokybišką poilsį.
 
- Kaip manote, ar kolegos medikai pakankamai ilsisi?
- Kai kolegoms papasakoju apie šį metodą, neretai jie pasižiūri skeptiškai – kaip tai įmanoma? Bet įmanoma. Aš ir pati iš pradžių į tai žiūrėjau kiek su šypsena. Žinoma, būna įvairių force majeure, esu ne kartą atostogų ar laisvadienių metu rūpinusis tuo, kas vyksta ligoninėje, mano skyriuje... Tikrai būna tų iššūkių. Tačiau kartu tai ir pamoka, kad kai ilsiesi, turi išmokti pasitikėti kitais žmonėmis, komanda, o sau leisti pailsėti ir grįžti produktyvesniam.
 
- Kaip jums atrodo, kas lemia mūsų gerą savijautą?
- Sakyčiau, yra penki baziniai dalykai, kurie stipriai atsakingi už mūsų gerą savijautą. Pirma, kokybiškas miegas, antra – pakankamas vandens kiekis ir subalansuota mityba. Čia neturiu galvoje jokių įmantrių dietų, tiesiog įvairus, kokybiškas maistas, jo turi būti ne per daug ir ne per mažai. Trečias ir ketvirtas dalykai – tai fizinis aktyvumas ir dienos šviesa. Žmogus bent valandą per dieną turi praleisti lauke šviesiuoju paros metu.
Na, ir paskutinė, penktoji geros savijautos sąlyga – geri santykiai su aplinkiniais. Jie padeda palaikyti vidinę harmoniją. Jei šiuos dalykus prižiūri, po truputėlį pradeda dėliotis prioritetai, sveika dienos rutina su poilsio ir darbo režimu.
Tikrai nenorėčiau niekaip įžeisti tų, kurie daug dirba. Bet, mano giliu įsitikinimu, žmonės, kurie per daug panyra į darbą, bėga nuo savęs. Nes pasilikti su savimi kartais yra labiausiai nepatogu. Kai galva užimta kitais trikdžiais, nereikia galvoti, sustoti, pažiūrėti į savo vidų, kas mano gyvenime patinka, su kuo gyvenu, su kuo leidžiu laiką... Bet anksčiau ar vėliau šios mintys vis tiek atsiveja.
Tiems, kurie sako: „Būtinai turiu padaryti tą darbą“, „Reikia užbaigti, nes niekas kitas to nepadarys“ – yra patarimas. Pasivaikščiokite po kapines... Kartu bus ir fizinis aktyvumas, ir dienos šviesa.
 
- Kasdien dirbate su priklausomais pacientais. Turbūt yra ir gilesnės priklausomybės priežastys?
- Vienas pagrindinių niuansų, dėl ko prasideda priklausomybė, – žmogus negali išbūti toje realybėje, kurioje yra. Ir ieškant priežasties reikia pamąstyti, kas jo toje realybėje netenkina. Ar tai santykiai – dažniausiai tai santykiai, ar dalykai, kurie skaudina, ar iš vaikystės atėjusios patirtys, kurios lemia dabartinę būseną. Verta pagalvoti, kas nutiko vaikystėje: ar nepaliko žaizdų santykiai su tėvais, broliais, seserimis? Kodėl žmogus taip įskaudintas ir nešasi tą traumuojantį prisiminimą, patirtį su savimi iki tiek, kad jis trukdo dabarčiai?
Priklausomybės yra skirtingos, bet jos turi bendrumą: visi priklausomi žmonės iš esmės yra priklausomi nuo dopamino – malonumo ir laimės hormono. O kokiu būdu jo išsiskyrimas pasiekiamas, tai gali būti skirtingi atvejai. Vieniems tai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, kitiems azartiniai lošimai, tretiems socialiniai tinklai... Bet apskritai, tai noras patirti malonumą ir pabėgti nuo realybės, kurioje esi.
 
- Kita bėda – apsinuodiję įvairiomis toksinėmis medžiagomis vaikai...
- Ši tendencija pasaulyje stebima penkerius šešerius metus. Vaikai smalsūs, per daug neįvertina rizikos bandydami naujoves. Taip buvo visais laikais, dabar dar ir socialiniai tinklai pilni kvailų iššūkių, pradedant psichoaktyviosiomis medžiagomis, baigiant visokiais challenges su druska, dusinimosi maišeliais ir t.t. Kai kurie ir miršta socialiniame tinkle atlikdami iššūkį... Prieinamumas turi įtakos, tačiau svarbu užsiimti prevencija, vaikų smalsumą nukreipti į kitas – pozityvias ir aktyvias – veiklas.
 
- Kokios jūsų, kaip gydytojos toksikologės, nuomone pačios sunkiausios priklausomybės?
- Kurios nepripažįstamos. Kai tik žmogus įvardija, gali pripažinti bėdą, kad turi priklausomybę, jau yra pirmas žingsnelis suvokimo ir naujo gyvenimo link. Jei pavyksta nusileisti iš puikybės bokšto, priimti tą faktą, kad su mane užklupusia bėda vienas susitvarkyti nepajėgiu, kad man reikia kitų pagalbos, tų pagalbos rankų išsitiesia daug.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!