- Ko gero, esate jauniausia ligoninės vadovė. „Fun fact“: girdėjome, kad gydytojai vyrai darbo pokalbyje jus pamatę sutinka dirbti net darbo sąlygų nesuderinę...
 
- Taip buvo su mūsų egiptiečių kilmės gydytoju geriatru Aii. Jis prieš penkerius metus atėjęs į pokalbį vos pravėręs duris buvo labai nustebęs. Tiesiog sėdėjo, linksėjo sakydamas, kad sutinku su viskuo, kad tik dirbčiau jūsų komandoje. (Juokiasi).
 
- Prieš šešerius metus pakeitus ilgametį ir jau garbaus amžiaus vadovą reikėjo užsiauginti autoritetą? Kaip gi be stereotipų: ką jau ta šviesiaplaukė gražuolė gali rimto nuveikti...
 
- Nors turėjau vadovavimo patirties Druskininkų visuomenės sveikatos biure, jaučiausi tvirtai, atėjusi į ligoninę supratau, kad iššūkis vis dėlto rimtas. Pradžia nebuvo lengva. Susidūriau ne tik su profesiniais iššūkiais, bet ir su išankstinėmis nuostatomis dėl jaunų moterų lyderystės, ypač pozicijoje, kuri iki tol beveik visada buvo užimama solidaus amžiaus vyrų. Aplinkai buvo netikėta, kad tokio amžiaus moteris gali vadovauti ir suvaldyti sunkią situaciją.
Artimą kontaktą, pagarbą ir kad galiu būti jų komandos narė turėjau užsitarnauti. Tiesa, buvau tam nusiteikusi. Žinojau, kad reikės pakovoti už save ir įrodyti, ką galiu. Kaip dabar atsimenu prieš dešimt metų vykusį pokalbį su meru. Jis man sakė: „Jauna esi ir tau reikės išsikovoti vietą po saule.“ Supratau, kad paprasta nebus. Ligoninėje pirmieji metai buvo ypač sudėtingi ir pilni iššūkių.


 
- Ligoninėje rūpestis – ne tik jaukios palatos ir gražios gėlės…
 
- Svarbu ir tai, bet pirmiausiai reikėjo rasti būdų, kaip pasiūlyti konkurencingus atlyginimus, kad galėtume pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus, taip pat užtikrinti finansavimą būtinai įrangai, kuri ne tik leistų teikti esamas paslaugas, bet ir plėsti naujas, įsigyti. Po šio pradinio etapo sekė intensyvi paslaugų plėtra, komandos augimas ir pacientų rato didėjimas. Tai paskatino nuolatinę investicijų paiešką ir sprendimų paiešką, kaip efektyviai valdyti išteklius. Per šį laikotarpį ligoninė iš esmės pasikeitė – nuo valdymo formų ir veiklos krypčių iki finansinių rezultatų ir komandos lūkesčių. Skaitmenizacijos procesai taip pat tapo svarbiu veiksniu, modernizuojant ligoninės darbą ir gerinant paslaugų kokybę. Vienas pirmųjų dalykų, kurį sutarėme su komanda, buvo būtinybė keisti įstaigos valdymą. Supratome, kad šiems pokyčiams reikės ne tik stiprios komandos, bet ir laiko bei kantrybės. Esminis iššūkis buvo užtikrinti sklandų pokyčių proceso įgyvendinimą. Pats žodis „pokytis“ dažnai sukelia pasipriešinimą, todėl pradėję daryti sisteminius ir administracinius pokyčius, susidūrėme su įvairiomis reakcijomis: kai kurie pokyčius atmetė, kiti priėmė, treti žiūrėjo skeptiškai. Tačiau galų gale pasiekėme puikių rezultatų. Ši patirtis man parodė, kad nors iššūkiai ir pokyčiai yra neišvengiami, turint stiprią komandą ir ryžto galima pasiekti reikšmingų rezultatų. Ateities perspektyvose matau daugybę galimybių, susijusių su paslaugų plėtra, naujų projektų įgyvendinimu ir mūsų kolektyvo augimu. Nesustoti, veikti ir nuolat siekti geriausių rezultatų – tai yra kelias, kuriuo žengsime į priekį.
 
- Jūsų lyderystė, matyt, užkoduota genuose?
 
- Galima pajuokauti, kad medicina tapo užprogramuotu mano profesiniu keliu. Meilę žmonėms, medicinai ir darbui įskiepijo mama, dirbusi bendrosios praktikos slaugytoja, o lyderystės genai, matyt, perduoti iš močiutės, kuri buvo mokyklos direktorė. Baigusi visuomenės sveikatos ir sveikatos vadybos studijas, pradėjau dirbti sveikatos sektoriuje, kur galėjau pritaikyti žinias ir ugdyti lyderystės gebėjimus. Asmeniniam tobulėjimui skyriau daug laiko, nuolat gilindama kompetencijas ir dalyvaudama įvairiuose asmeninio tobulėjimo mokymuose.
Esu žmogus, kuris siekia sugerti visas patirtis ir jas praktiškai pritaikyti. Tiek profesiniame kelyje, tiek asmeniniame gyvenime man pasisekė dirbti su stipriais žmonėmis, kurie savo pavyzdžiu parodo, koks turėtų būti lyderis, kad juo patikėtų komanda, kad jis gebėtų vesti organizaciją į priekį. Šios patirtys buvo ir tebėra neįkainojamos, nes jos formuoja mano supratimą apie tikrą lyderystę ir veiksmus, kurie iš tikrųjų skatina pažangą.
Dabartiniame pasaulyje jaunas žmogus turi visas galimybes suvokti, patirti ir net išbandyti, ar jo pasirinktas profesinis kelias yra skirtas būtent jam. Aš tokią galimybę gavau ir neketinau jos paleisti. Visada buvau ta, kuri ieško, eina pirmyn, rizikuoja ir veikia. Organizacijos valdymas yra įvairiapusis procesas, ir kiekviena patirtis gali būti vertinga. Manau, kad visus sprendimus galima keisti, jei matai, kad pasirinktas kelias neduoda rezultatų. Tokiu būdu visada stengiuosi išlaikyti lankstumą ir atvirumą naujoms idėjoms, kad organizacija galėtų augti ir klestėti.


 
- Panašu, klestite ir namuose: ant rankų jau antras vaikas. Kaip sukatės?
 
- Mano karjeros kelionėje šeimos palaikymas buvo neįkainojamas. Su vyru Justinu auginame 7 mėnesių sūnų Taurą ir ketverių dukrą Eliją. Vyras – didžiausias mano ramstis. Žinoma, kasdienėje rutinoje mums padeda močiutė ir seneliai – jų parama leidžia derinti karjerą ir vaikų auginimą. Vyro pasirinktas profesinis kelias – jis yra advokato padėjėjas – suteikia man galimybę daugiau laiko skirti darbui, o jo nuolatinė parama padeda siekti karjeros aukštumų. Be tokio stipraus šeimos užnugario mano karjera nebūtų tokia sėkminga.
 
- Ar nekonkuruojate namuose su vyru, kuris ima lyderiaujančias pozicijas?
 
- Vyras man sako: „Užsidaro durys ir, žinok, namuose tu esi žmona, o ne direktorė.“ (Juokiasi). Taip ir yra. Vis dėlto mano vyras savo būdu yra ramesnis. Mes gerai pasiskirstę darbus ir gerai balansuojame.
Esu iš tų moterų, kuriai buitis nėra didžiausia jos stiprybė. Aš geriausiai jaučiuosi, kai ir galiu save realizuoti. Kai tokia galimybė šeimoje yra, negali tuo nepasinaudoti. Su abiem vaikais išėjau dirbti, kai jiems suėjo penki mėnesiai. Vyras, galintis dirbti lanksčiai, turi galimybę padėti prižiūrėti vaikus kartu su seneliais. Būtent jų parama ir meilė padėjo man pasiekti tai, ką šiandien turiu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!