Neseniai kino teatrų ekranus pasiekusio filmo „Stebuklas“ režisierė Eglė Vertelytė (34 m.) sako, kad per devynerius metus, kaip buvo kuriamas kino filmas, ji užaugo kaip žmogus, nors pagrindinis požiūris į gyvenimą, tai yra į rimtus dalykus, žiūrėti iš juoko perspektyvos išliko.
„Kartais mes persidirbame, tampame darboholikai ir tai tampa problema. Žmonės per darbą nebemato vaikų, šeimos, draugų, nukenčia jų socialiniai santykiai“, - sako režisierė Eglė Vertelytė.
- Filme daug dėmesio skiriama moterų ir vyrų santykiams. Kaip manote, ar realiame gyvenime taip pat viskas sukasi aplink vyrą ir moterį?
- Manau, kad tikrai taip. Ypač anais, sovietmečio, laikais, kai moteriai likti netekėjusiai buvo visuomenės stigma. Pamenu, aplink save mačiau daug inteligentiškų, protingų moterų, kurios, deja, susituokė su nelabai joms tinkančiais vyrais vien dėl to, kad visuomenė, artimieji skubino tuoktis, darė spaudimą.
- Jūsų filmo pagrindinė veikėja Irena - stipri moteris, ant kurios pečių laikosi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, kiaulių ferma, darbininkai. O kokia moteris esate jūs? Kas laikosi ant jūsų pečių?
- Aš dirbu, rūpinuosi šeima, vaikais. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad ant mano pečių užgulusi visa buitis, nes turiu daug pagalbos iš šeimos, darbe – iš kolegų. Tikrai negalėčiau teigti, kad esu viena pati už viską atsakinga.
.jpg)
- Scenarijų rašyti pradėjote prieš devynerius metus. Tai ilgas laikas – juk, pavyzdžiui, kūdikis įsčiose būna „tik“ devynis mėnesius... Kaip jūs pati pasikeitėte per tuos metus?
- Filmo atėjimas į pasaulį, visas kūrybos procesas buvo labai ilgas. Bet negaliu sakyti, kad per tą laiką dariau tik su „Stebuklu“ susijusius darbus. Sukūriau dokumentinį filmą, baigiau magistro studijas, įkūriau kontorą „In script“, rašiau daug kitų scenarijų, dirbau televizijoje... Per devynerius metus užaugau kaip žmogus, nors pagrindinis mano požiūris į gyvenimą, tai yra į rimtus dalykus, žiūrėti iš juoko perspektyvos išliko.
Kai devynerius metus savyje nešioji istoriją ir pats keitiesi, kai kurie dalykai praranda aktualumą. Iš kitos pusės, išsigrynina svarbiausi aspektai ir ateina suvokimas, kad jei per tiek metų istorija „nenumirė“, vadinasi, ji svarbi.
- Per devynerius metus ir vaikų susilaukėte... Kokia mama jiems esate?
- Taip, turiu sūnų ir dukrą. Vyresnėlė lanko mokyklą, sūnus – darželį. Man visada svarbu vaikus auklėti atvirai ir parodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Manau, vaikams sveika pamatyti realų pasaulį: su jo neteisybėmis, įvairovėmis. Nors, žinoma, būdama mama bandau vaikus apsaugoti. Iš kitos pusės - džiaugiuosi, kad jie turi galimybę pakeliauti, pamatyti kitokių žmonių, susidurti su neteisybėmis ir turėti galimybę tai įvertinti.
Taip pat man labai svarbu Valdorfo pedagogikos principai – maniškiai lanko Valdorfo mokyklą ir darželį. Svarbu laisvas žaidimas vaikystėje, tiesiog vaikystės „turėjimas“, o ne bandymas nuolat ko nors siekti, skubėti. Vaikystė, manau, yra metas, kai gali žaisti. Būtent per žaidimą vaikai atranda, mokosi. Nebijau nuobodulio, nes, manau, jis skatina vaikų kūrybiškumą, skatina susigalvoti sau veiklą – tai pravers ir užaugus.
- Pripažinkime, moteriai mamai dažnai tenka rinktis: likti namuose ir virti arbatą sergančiam vaikui ar, suradus kas jį paslaugytų, rengtis ir važiuoti į darbą... Kaip tokioje situacijoje elgiatės jūs?
- Pernai nuolat balansavau tarp tokių situacijų, nes vaikai sirgo be perstojo. Pasirinkimo momentų buvo nemažai, bet mes su vyru tuo dalijomės. Nelabai buvo ko prašyti pagalbos, tad teko suktis patiems. Dažniausiai likdavau namuose. Tikrai jausčiausi blogai, jei važiuočiau į darbą, kai vaikas serga. Aišku, pasitaiko momentų, kai tenka eiti į darbą ir palikti vyrą su vaikais namuose, bet stengiamės, kad su jais būtų vienas mūsų.
- Filme nuskamba šūkis: „Gėris žemėje sukuriamas darbu!“ Ar pati tikite tuo?
- Ir tikiu, ir netikiu. Kartais mes persidirbame, tampame darboholikais ir tai tampa problema. Žmonės per darbą nebemato vaikų, šeimos, draugų, nukenčia jų socialiniai santykiai. Man atrodo, kad santykiai turėtų būti kuriami ne tik laisvu nuo darbo laiku, tai yra tam skiriant tik trupinius savo laiko. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje be darbo toli nenuvažiuosi, nes už viską reikia mokėti pinigais. Manau, kad kai dirbi, reikia dirbti gerai. Tas liaudiškai vadinamas „
chaltūrinimas“ man yra visiškai nepriimtinas. Todėl jei ko nors imuos, atsiduodu tam visu šimtu procentų.
- „Stebuklo“ veiksmas vyksta 1992 metais, kai Lietuva skendėjo ekonominėje krizėje, žmonės bandė tiesiog išgyventi. Prabėgo dvidešimt penkeri metai. Kur mūsų visuomenė yra dabar, su kokiais iššūkiais susiduria?
- Daugelis dalykų, manau, pasikeitė, bet ne mažiau iššūkių liko tie patys. Dalis problemų ne mažiau aktualios iki šių dienų. Pavyzdžiui, įsitikinimas ir laukimas, kad mus kas nors išgelbės, ištrauks, vietoj to, kad patys imtumėmės spręsti problemas, ieškoti išeičių. Man Lietuvoje visada užkliūva žmonių uždarumas, netolerancija kitiems, nemokėjimas priimti tų, kurie yra kitokie: neįgalūs, kitokio tikėjimo, tautybės ar seksualinės orientacijos. Mane šios problemos labai giliai jaudina.
Apie filmą
1992 metai. Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena, stipri moteris, ant kurios pečių laikosi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą, darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu Kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas. Ir pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules? O gal pats pakiš jiems kiaulę?
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: