Darius Mažintas: koncertai be kėdžių išlaisvina

Mantas Jusis
2023-01-23
Darius – klasikinės muzikos atlikėjas, kuris pianistu tapo pralaimėjęs lažybas močiutei. Jis linkęs eksperimentuoti ir muziką nuvežti į neįprastas erdves, ten, kur jos gydomojo poveikio labiausiai ir reikia. Pašnekovas dažnai koncertuoja įkalinimo įstaigose, nesenai jau antrą kartą grįžo iš Ukrainos.
Darius Mažintas: koncertai be kėdžių išlaisvina
„Muzika turi būti ten, kur jos daugiausiai reikia. Norėčiau groti operacinėje, kai joje atliekama sudėtinga operacija. Parinkti tam atitinkamą muziką“, - sako pianistas Darius Mažintas.

- Kaip tau gimė meilė muzikai ir būtent klasikinei, fortepijonui?
- Pamažu. Negaliu sakyti, jog mylėjau ją visą laiką. Nes anksčiau nejaučiau to, ką dabar jaučiu grodamas. Jei tokio klausimo būčiau sulaukęs prieš dvidešimt metų, būčiau melavęs ir sakęs „kaip aš myliu muziką...“. Nieko iš tikrųjų aš nemylėjau. Taip nutiko, jog atsidūriau Čiurlionio menų gimnazijoje. Mano visa šeima susijusi su muzika. Ar norėjau ten būti? Toli gražu ne. Tiesiog pralošiau lažybas močiutei. Norėjau mokytis sporto mokykloje lengvosios atletikos. Prieš tai pažadėjau, daviau garbės žodį, jeigu nepavyks ten įstoti, eisiu į stojamuosius čiurlionkėj.
Muziką iš tikrųjų pamilau, kai supratau, jog ji gydo. Kai ilgiau negrodavau, atsitikdavo taip, jog keisdavausi kaip asmenybė, tapdavau daug blogesnis. Būdavau irzlus, nepatenkintas, užrietęs nosį, egoistiškas, toks fui. O tik prisėdęs prie instrumento nurimdavau.
Kai supratau, jog turiu būti dėkingas muzikai, dabar noriu ją pažinti. Pradėjau stengtis, ieškoti misijų. Ar ji skamba ten, kur iš tikrųjų turi skambėti? Jeigu ji man neleido tapti blogu žmogumi, gal ji gali padėti ir kitiems?
 
- Papasakok apie koncertus be kėdžių. Toks neįprastas būdas klausytis fortepijono muzikos...

- Yra viena kėdė. Man, deja. Fortepijonas taip sukonstruotas, jog kitaip neišeitų. Čia toks paradoksas, jog koncerte be kėdžių aš vis tiek sėdžiu.
O žiūrovams tai galimybė kiekvienam klausyti taip, kaip jie nori. Pabūti daugiau laisviems, negu esame kasdienybėje, nors kai kas gal ir leidžia sau į parduotuvę ateiti su chalatu, bet dauguma tikrai ne. Šio koncerto metu galima daryti ką nori, svarbu nepakenkti, nepažeisti kito erdvės. Yra galimybė išlaisvėti bei klausyti muzikos atsigulus ar po fortepijonu, judėti. Laisvė – viso gyvenimo pagrindas. Kai jos nėra, matome ką turime...


M. Steinberg nuotr.
 
- Kiek, tavo nuomone, muzika svarbi žmogui jo kasdienėse veiklose. Kur ir kaip geriausia jos klausytis ir kaip jos klausytis nederėtų?
- Nederėtų klausyti per prievartą. Mes niekam nieko neskolingi ir nieko neprivalom. Nežinau, kas pasakytų, jog Mocarto muzika negraži. Taip, yra kas sako, jog tai – ne jam, bet paneigti grožio niekas nedrįso. Dar yra žmonių, kurie nusiteikę prieš klasikinę muziką, ir mano, jog reikia būti žinovu. Bet, kad ne. Tiesiog klausai būdamas tame garse. Paskui žmonės sako: mums palengvėjo, nebeliūdna. Trumpai tariant, klausytis laisvai, būnant laisvam. Ir pabandyti išgirsti, koncentruoti dėmesį, išgirsti ir eiti paskui garsą.
 
- Ar turi salę, o galbūt pievą, aikštę, mišką, laivą ar istorinę vietą, kurioje svajoji sugroti koncertą?
- Muzika turi būti ten, kur jos daugiausiai reikia. Norėčiau groti operacinėje, kai joje atliekama sudėtinga operacija. Parinkti tam atitinkamą muziką. Yra atlikti moksliniai tyrimai apie muzikos poveikį augalams, karvėms. Ten, kur skamba muzika, augalas auga greičiau, o karvė duoda daugiau pieno. Muzika yra apie tai. Neabejoju, jog ji daro teigiamą poveikį ir narkozės užmigdytam žmogui.
Man patinka eksperimentai, aš noriu, jog muzika taikytų žmones ir prisidėtų prie didelių, rimtų sprendimų, pavyzdžiui, ekologijos srityje.
 
- Gruodį koncertavai Iziume, o balandį Irpinėje (Ukraina). Kokie tai buvo koncertai, kur ir kaip jie vyko?

- Ši idėja įgyvendinta su bendraminčiu Dmitri Kanovich, kuris man atvėrė akis išbandant muziką. Tad ji skambėjo keistose vietose, kaip kalėjimai.
Visada tikėjau, tikiu ir tikėsiu, jog muzika yra galia, ji turi išeiti iš gražių, bet konservatyvių salės ribų. Kai prasidėjo karas, pagalvojau, jog kaip žmogus galiu aukoti, savanoriauti, bet ką padaryti gali muzika? Taip prasidėjo šis kūrybinis procesas, atėjo supratimas, jog reikia važiuoti.
Tai, ką girdėjau savo ausimis iš žmonių, kurie išgyveno okupaciją... Viskas išdaužyta, išsprogdinta. Žmonės sakė, jog šis muzikos skambėjimas jiems atnešė tam tikrą ramybę nuo karo pradžios, šviesą, viltį, jog gal viskas susitvarkys. Man, kaip menininkui, tuo tikinčiam tai buvo paskata toliau kurti.
Dabar sakau: tie, kas tampa draugais dabar, karo metu, jie tampa draugais amžiams. Nes viskas statoma ant tikrų vertybių, jautrių dalykų. Tokių draugysčių ateitis graži.


A. Seliuta nuotr.

 
- Gal dar papasakotum, kaip šis perfomansas atrodė. Fortepijonas stovėjo lauke, aikštėje prie apgriautų namų. O klausytojai, ar jų buvo?
- Kad šis perfomansas įvyktų, tūrėjo dirbti daug žmonių. Kodėl pasirinkome Iziumą ir Irpinę? Tai aktualu, šios teritorijos buvo okupuotos, vėliau išlaisvintos. Buvo noras koncertuoti čia „ant karštųjų“.
Bėda, jog dalis pasaulio nemato šio karo baisybių. Dėl to tam tikri žmogiški sprendimai yra visai kitokie, nei turėtų būti. Šis perfomansas nuaidėjo per visą įmanomą pasaulio žiniasklaidą. Tuo mes irgi prisidedame prie sklaidos, kalbėjimo apie vykdomus žiaurumus, jog galop visi vieningai pamatytų tiesą.
Buvo pasirinktos kultūrinės vietos. Irpinėje – subombarduotas kultūros centras, o Iziume simbolinė vieta, kalnas, ant kurio stovėjo apie tūkstančio metų senumo akmeninės moterys. Jos buvo sugriautos.
Man nuo drėgmės, šalčio, lietaus lūžo instrumentas. Viskas subyrėjo. Auditorijos nebuvo, buvo kuriamas filmas. Po to nuvykau į karo ligoninę Kyjive. Grojau ten sužeistiems kariams. Mačiau jų reakciją, jaučiau juos. Po to jie kalbėjo labai jautrius dalykus.
 
- Ar turi kokį nors hobį, sportą, pomėgį, nesusijusį su muzika?
- Esu apsileidęs bėgikas, reguliariai nebėgioju, bet mėgstu. Dar mėgstu žygiuoti, galėčiau eiti į rimtą, ilgą žygį. O šiais metais esu sau išsikėlęs tikslą – išmokti fechtuotis. Turiu bičiulį, kuris pažadėjo nuo ateinančios savaitės įvesti mane į klubą. Fechtavimas man taip gražiai atrodo. Tai ir dėmesio koncentracija, ir elegancija, ir plastika, kas man, kaip atlikėjui, itin svarbu, jog rankos taptų kaip guma.
 
- Koks kompozitorius dabar, po pandemijos, bet karo tamsoje, o gal kartu ir viltyje stipriausiai suskamba ir tinka šiam laikotarpiui?
- Mocartas. Taip, laikas dramatiškas. Nepamirškime, jog visada taip būdavo: kai įvykdavo kas nors baisaus, po to ateidavo kas nors labai gražaus. Šitoje dramoje turime galimybę tobulėti kaip žmonės, kurie viską mato, būna, užjaučia ir prisideda. Galvoje man du kompozitoriai: Mocartas arba Šopenas. Jų muzikoje daugiausia tyrumo, šviesos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    A.Kukulskis: skubiosios medicinos gydytojai – idealistai

    A.Kukulskis: skubiosios medicinos gydytojai – idealistai

    „Visuomenei dar trūksta supratimo, kad skubios pagalbos skyrius nėra vieta, kur paslaugos suteikiamos greičiau – tai v...
    Atspari tuberkuliozė: lengvabūdiškumas turėjo pasekmes

    Atspari tuberkuliozė: lengvabūdiškumas turėjo pasekmes

    Karolio ligos istorija prasidėjo tada, kai jis, įstojęs mokytis kolegijon, išsityrė dėl tuberkuliozės (TB). Siurprizu jam t...

    Budinti vaistinė


    „Vaistinių pasigailėti negalima bausti!“ – kur dėti kablelį

    „Vaistinių pasigailėti negalima bausti!“ – kur dėti kablelį

    Konkurencijos taryba (KT) nustatė, kad Lietuvos vaistinių asociacija (LVA) ir kelios vaistinės neleistinai susitarė dėl kompensuoj...
    Vaistinėse įrengtos utilizuojamų vaistų dėžės

    Vaistinėse įrengtos utilizuojamų vaistų dėžės

    Kasmet utilizavimui iš gyventojų surenkama vis daugiau tonų vaistų, tačiau nemaža dalis žmonių iki šiol nežino, kaip...

    Sveika šeima


    Mityba – prieš vėžį

    „Gyvenimas per trumpas, kad neskaniai valgytume“, – turbūt ne kartą teko girdėti šią pilvui palaimingą frazę iš kulinarijos atstovų lūpų. Vis dėlto sveikos mitybos specialistai atkerta: valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume. Pasaulinės kovos su vėžiu dienos išvakarėse gydomosios m...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Prievartinė kontracepcija: nelemtas eugenikų palikimas

    Tūkstančių Grenlandijos moterų įsčiose, vykdant Danijos inicijuotą Grenlandijos inuitų populiacijos kontrolės kampaniją, šeštajame ir aštuntajame XX a. dešimtmečiuose buvo implantuota kontraceptinė priemonė. Danijos Vyriausybė neseniai paskelbė apie nepriklausomą šios vadinamosios „spiralių ka...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kuri jūsų akis verkia?
    Henrikas Vaitiekūnas Kuri jūsų akis verkia?
    Kaip sutaupyti 99 centus
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip sutaupyti 99 centus
    Buvo buvo, kaip nebuvo!
    Henrikas Vaitiekūnas Buvo buvo, kaip nebuvo!

    Naujas numeris