- Kol dauguma gūžiasi nuo žvarbėjančio oro, jūs išsiruošėte žygiuoti per Lietuvą...
- Pamaniau, kad kol dar vasara tik pasibaigus, ruduo dar nėra šaltas, reikia judėti. Pirminis užmanymas buvo keliauti per visas Baltijos šalis, tačiau Latvijai paskelbus, kad kitašaliams gali tekti izoliuotis vos atvykus, nusprendžiau nerizikuoti. Nuvykau iki Lenkijos sienos ir pradėjau keliauti pėsčiomis, miškais po Lietuvą, ilgiausiu šalies miškų maršrutu iki Latvijos sienos. Iš viso tai bus septyni šimtai penkiasdešimt kilometrų. Visuomet keliauju be konkretaus plano. Neužsibrėžiu per tam tikrą laiką nueiti konkretaus kilometrų skaičiaus, nesiekiu rekordų. Keliauju savo malonumui, maudausi ežeruose, upėse. Jeigu bus labai šalta ar susižeisiu koją - kelionę nutrauksiu. Bet būtų smagu įveikti visą miškų maršrutą.
 
- Vienam keliauti neliūdna?
- Kad aš tik nakvoju vienas stovyklavietėje. O žygiuodamas sutinku nemažai žmonių - susipažįstame, pasikalbame. Pasišneku su kokia nors močiute, ji mane pasikviečia sodybon, pavaišina vandeniu. Kiti siūlo ir lovą ar vakarienės. Sutinku ir tuos, kurie mane seka socialiniuose tinkluose, nori pabendrauti, nusifotografuoti. Sutikti žmonės draugiški.
 
- Keliaujate tik su kuprine ant pečių, ką valgote? Instagrame transliavote greitąją grybų gamybą - nei virta, nei kepta žvynabudė pabarstyta druska ir pipirais...
- Kuprinėje turiu šaltyje džiovintos mėsos, vaisių, daržovių. Tai - lengvas krovinys ir negenda, nereikalauja specialių laikymo sąlygų. Einu, randu uogų lauką ir užkandžiauju valandėlę. Randu grybų, juos pasigaminu. Su žvynabudėmis taip, pagavot. (Juokiasi.) Skaičiau, jog jas galima valgyti neapdorotas, tai pirmąsyk dar paprieskoninau, o antrą kartą jau valgiau be nieko visai. Neprastas skonis, primena pievagrybius.
 
- Meilę gamtai esat įskiepijęs ir devynmetei dukrai Danielei. Ji jūsų ištikima draugė stovyklautoja, tiesa? 
- Taip, jau kelerius metus gamtoje stovyklaujame kartu. Šią vasarą dvidešimt dvi dienas kartu praleidome Šimonių girioje. Jeigu ne dukra, pats tiek laiko ten nebūčiau išbuvęs. Labiau mėgstu judėti, keisti vietas, o Danielė vis norėjo pabūt dar vieną dieną, ir dar, ir dar. Dukrai labai patinka gamta, ji maudydavosi po kelias valandas per dieną, lyjant skaitydavo knygas. Kai geras oras, kartu uogavome, grybavome, su specialia programėle ieškojome lobių. Aplankėme ir partizanų bunkerius, o vakarodavome prie laužo. 

- Esate aplankęs per šimtą šalių...
- Kelyje jau esu dvidešimt metų. Aplankiau šimtą septyniasdešimt valstybių. O kalbant apie šalis - ne visos jos turi valstybės statusą - jų bus daugiau nei šimtas aštuoniasdešimt penkios. Tai tokie kraštai kaip Antarktida, Vakarų Sachara, Prancūzijos Gajana.
 
- Kas inspiruoja nuolat judėti ir neužsibūti ilgėliau vienoje vietoje?
- Noras pažinti ir atrasti. Man komforto nereikia ir sąlygos kartais sunkios, bet man pernelyg įdomu kokias nors atokiausias gentis ir jų gyvenimą pamatyti savo akimis. Ir einu, ieškau.
Štai perskaičiau dvidešimto amžiaus viduryje rašytą knygą apie Pigmėjus ir pernai pats nuvykau jų pamatyti. Nuo tos knygos išleidimo praėjo apie septyniasdešimt metų. Jie gyvena praktiškai necivilizuotai, laksto nuogi, gyvena miškuose, ką iš gamtos pasiima, tą ir turi. Per visą tą laiką nuo knygos parašymo jie nė kiek nepatobulėjo. Net ceremonijos išlikę tos pačios. Dauguma jų nežino apie televiziją, laivus, lėktuvus, automobilius ir jiems galvos dėl to neskauda.
Na, o ilgiausia kelionė truko apie dešimt mėnesių per visą Afriką, naudojausi tik vietiniu transportu. Kai kur keliavau kupranugariais, dviračiais, arklių traukiamais vežimais - nuo šiauriausio jos taško iki piečiausio. Būčiau keliavęs ir ilgiau, bet pase neliko laisvos vietos naujoms vizoms ar antspaudams.
 
- Kelionės kartais priverčia susimąstyti, kaip mes gerai gyvenam?
- Žinoma. Mes galvojame, kad tokie dalykai kaip vanduo yra duotybė. Jis turi būti. O kitur dėl to vyksta karai.
Pirmą kartą Indijoje kraupau nuo šiukšlynų, bet dar labiau jie mane šokiravo pernai apsilankius Bangladeše. Vienoje kelio pusėje šventykla, kitoje - ilgiausi sąvartynai. Niekur nėra šiukšliadėžių. Visos šnekos apie ekologiją tokiose civilizuotose šalyse kaip Lietuva nieko nepakeis, kol Bangladeše dėsis tokie dalykai. Ten - plastiko karalystė.
 
- O yra dar pasaulyje dalykų, kurie jus, tiek visko mačiusį, nustebintų?
- Esu tiek visko matęs, kad nustembu jau retai. Kalnai ar ugnikalniai jau seniai nestebina... Galbūt nustebintų galimybė pamatyti Papua Naujoje Gvinėjoje gyvenančias atokiausias kanibalų gentis ir pamatyti jų ceremonijas. Ginkdie, ne žudynes, bet tik ceremoniją.
 
- Egzotinės ligos, panašu, jūsų taip pat nebaugina. Persirgote jau ir maliarija, ir dengė karštine...
- Maliarija ir dengė persirgau po du kartus. O kalbant vien apie uodų sukeltas ligas, sirgau bent keliomis. Suprantu, kad galiu susirgti tikrai pavojingomis ligomis, bet tą riziką priimu norėdamas pamatyti kuo daugiau pasaulio. Saugau save, nuo ko įmanoma - skiepijuosi. Aš juk gyventi tikrai noriu. Bet kartais visko nutinka.
Tiesa, keliaudamas vežuosi tabletes nuo maliarijos, bet pasikonsultavęs su medikais, jas turiu gerti tik pajutęs ir atpažinęs ligos simptomus. Maliarijos zonose keliauju keliolika metų. Negalėčiau tų tablečių nuolat vartoti, jos pačios man organizmą suėstų. Bet kartą džiunglių viduryje, Mumwila gentyje, mane jos išgelbėjo. Ten nebūčiau gavęs jokios pagalbos, nebent šamano šokį. (Juokiasi.)