- Daugelis linkę manyti, kad artisto gyvenimas – lengvas ir nerūpestingas, kad tokio meno kūrėją lydi nesibaigianti romantika. Taip ir yra?
- Gal nuskambės keistai, bet aš drąsiai galiu pasakyti, kad artisto darbas, nors ir nestokoja romantikos, kartu yra nepaprastai sunkus. Sunkus tiek intelektualine, tiek fizine prasme. Taip taip, ir fizine! Nežinantis turbūt net neįsivaizduoja, koks didžiulis fizinis krūvis tenka baleto šokėjams! Solistai, orkestro muzikantai, dirigentas spektaklio ar koncerto metu vėlgi pakankamai „išsunkiami“. Visi dirba labai įtemptai. Todėl stipri sveikata, puiki savijauta teatro artistui – būtinybė.
- Solistų darbo „įrankis“ – jų balsas. Jį taip pat tenka labai tausoti, ypač šaltuoju metų laiku?
- Be abejo. Menkiausias peršalimas, ir scenoje – jau problemos. Lauke, kai šaltesnis oras arba kai stipresnis vėjas, solistai net kalbėti vengia, nes gali pakenkti balsui... Atrodo, tai smulkmenos, bet jos teatro artistui – labai svarbios.
- Jau tuoj bus metai, kaip nėrėte į politikos vandenis - dirbate Kauno miesto taryboje, kur pakeitėte „Vieningo Kauno“ frakcijai priklausiusią ir netikėtai žuvusią verslininkę Ireną Matijošaitienę. Ar teatrinio meno puoselėtojui su politika – pakeliui? Ar, iš arčiau susipažinus su politikos „virtuve“, nekilo minčių, kad be reikalo kėlėte koją į tą „galerą“?
- Dalyvavimas politikoje turi vieną blogybę – atima nemažai laiko. Tačiau šitą trūkumą kompensuoja naujos patirtys, naujas pažinimas. Teatre dirba 330 žmonių, todėl kaip vadovaudamas dideliam kolektyvui įgaunu patirties, taip ir kaip politikas, dalyvaudamas politinėje veikloje, galiu iš to daug vertingų dalykų pasisemti. Politika man nė kiek „nesipjauna“ su teatru. Tai irgi savotiškas menas. Bendravimo, įsiklausymo menas... Tiesa, mane, kaip politikos naujoką, nustebino tai, jog kolegos politikai nelabai girdi, ką šneka oponentas. Jeigu būtų labiau įsiklausoma į pastabas, nesusišnekėjimo, koks juntamas politiniame gyvenime dabar, būtų daug mažiau. Bet tikrai negalvoju, kad „susidėdamas“ su politika padariau klaidą. Juk patirtis žmogui visada į naudą.
- Yra daug pavyzdžių, kai bandymas padaryti politinę karjerą ne vienai kūrybingai, meniškos prigimties asmenybei kirto visu aštrumu – prarastas turėtas geras vardas, nepriekaištinga reputacija. Ar nesibaiminate, kad ir jums gali panašiai atsitikti?
- O aš nieko tokio nedarau, kad gerą vardą prarasčiau (juokiasi). Stengiuosi galvoti, ką sakau ir, be abejo, galvoju, ką darau. Kita vertus, kas nedirba – tas neklysta.
- Kad pilietiškumo jums netrūksta, rodo poelgiai. Prieš kurį laiką bandydamas užstoti gatvę ne vietoje perėjusią teatro choristę, buvote „papuoštas“ antrankiais, nugabentas į komisariatą ir nubaustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą! Ar ta nuobauda dar galioja?
- Ne, man skirtas „bausmės“ laikas jau baigęsis (juokiasi). Tas nemalonus įvykis su policijos pareigūnais buvo jau senokai, bet iki šiol jį prisimenu. Tą vakarą teatre buvo premjera, po kurios vieną mūsų choristę sulaikė policijos pareigūnai - kad gatvę kirto ne per perėją. Norėdamas kolegę užtarti policininkams pasakiau, kad už tokį pažeidimą žmogų pakanka įspėti, nebūtina jo bausti. Pareigūnai ant manęs supyko, prikibo, kad ir aš gatvę perėjau ne tam skirtoje vietoje, uždėjo antrankius ir nuvežė į policiją, ten už padarytą pažeidimą paskyrė nuobaudą. Nenoriu savęs teisinti, bet iki šiol nesuprantu, kuo policininkus tada taip supykdžiau. Kita vertus, man šis įvykis – pamoka. Ir taip pat – gyvenimiška patirtis. Tikiuosi, kad iš jo pasimokė ir patys pareigūnai. Bet sveikatai tokie nesusipratimai, aišku, ne į naudą – streso patyriau užtektinai.
- O kaip vaduojatės iš stresinių situacijų, kurių šiandieniame gyvenime, kaip matome, išvengti neįmanoma?
Visos problemos užsimiršta, kai po visų darbų sugrįžtu į šeimą. Esu penkių vaikų tėvas – vyriausiam sūnui jau 35 metai, o jaunėliui – dar tik penkeri. Visi labai gražiai bendraujame, puikiai sutariame. Gerai pailsiu sodyboje, energijos ilgam „pasikraunu“ sportuodamas, ypač mėgstu žaisti krepšinį, futbolą. Mūsų teatro spektakliai – taip pat puiki priemonė nuo dvasios skaudulių... Turiu dar vieną išbandytą ir tikrai efektyvų „receptą“, kaip šiais nelengvais, įtampos ir skubėjimo kupinais laikais išlikti atspariam visokiems stresams ir negandoms – reikia stengtis būti geresniems, dažniau šypsotis ir kuo mažiau laikyti savyje pykčio. Jokie vaistai, stiprinant atsparumą stresams, neprilygsta poveikiui, kurį teikia geros emocijos, geri norai ir geri darbai.
- Žmogui, kuris jaučiasi nelaimingas, nes kaimynas už jį turi daugiau, toks receptas greičiausiai būtų neveiksmingas...
- Mičo Laito miuzikle „Žmogus iš Lamančo“ yra tekstas su labai prasmingais žodžiais, jog žmogus visada trokšta to, ką turi kiti, nors pats jis turi net daugiau, negu kiti. Nėra ir nebus taip, kad visi būtume vienodai apsirūpinę ir vienodai sėkmingi, bet jei į kiekvieną situaciją žiūrėsime optimistiškiau, atlaidžiau ir šilčiau, pastebėsime ne tik niūrius debesis danguje, bet ir šviečiančią saulę...
.jpg)
Komentuoti: