- Tardamiesi dėl interviu jus kaip tik „pagavome“ Lietuvoje. Tad, kur dabar yra jūsų namai – čia ar Amerikoje, kur sėkmingai tęsėte šokėjo karjerą?
- Amerikoje, kur pagrindinis mano būstas yra San Franciske, ir Lietuvoje, kadangi gimtinėje taip pat būnu gana dažnai. Šiuo metu kartu su Lietuvos pramoginių šokių asociacija ir kolega Eimučiu Andriuškevičiumi organizuojame tradicinį Vilniaus šokių festivalį, kuris vyks birželio dešimtąją. Jeigu pavyks surinkti lėšų, viską skirsime Ukrainai. Galvojome net nedaryti atvirų varžybų su ukrainiečių šokėjais. Bet po to, kai su jais pakalbėjome, sužinojome, kad situacija keičiasi ir jie jau gali išvažiuoti bei nori dalyvauti varžybose. Tad darome viską, idant ukrainiečiai galėtų atvykti ir kad jiems nereikėtų nieko mokėti už dalyvavimą varžybose. Stengiamės ukrainiečių šokėjus palaikyti visapusiškai.
 
- Prieš ketverius metus su šokių partnere Demidova paskelbėte apie karjeros pabaigą. Buvote nusibrėžę aiškią ribą, iki kada suksitės ant parketo?
- Pamąstydavome, kada būtų pats geriausias laikas pasitraukti iš varžybų. Dešimtasis pasaulio čempionų titulas ir buvo ta riba, kada mums abiem buvo aišku, jog nematome prasmės toliau varžytis. Dar sudalyvavome keliose varžybose, bet jau žinojome, kad pasaulio čempionate daugiau nebenorime šokti. Tačiau visi kiti dalykai, kaip pasirodymai šou programose, teisėjavimas, seminarai, mokymai, tęsiasi ir toliau. Viskas sustojo tik tada, kai prieš dvejus metus prasidėjo koronaviruso pandemija. O paskelbus apie karjeros pabaigą, sakyčiau, kad nebuvo itin didelių pasikeitimų, kadangi ir toliau reikėjo daug keliauti bei dalyvauti įvairiuose renginiuose. Tik, kaip sakiau, nešokome konkursuose.


 
- Jei karjeros pabaiga nepalaužė, galbūt to nepadarė ir karantinas... Kuo užsiėmėte tuo metu?
- Mano gyvenime visada buvo itin daug kelionių. O prasidėjus karantinui, jų sumažėjo. Man buvo nebūdinga vienoje vietoje išbūti kelis mėnesius. Tarp kitko, tuo metu, nuo du tūkstančiai dvidešimtųjų kovo šešioliktosios iki liepos mėnesio, kaip tik prabuvau Lietuvoje. Jei gerai pamenu, turbūt tik vaikystėje esu tiek laiko leidęs vienoje vietoje. Tuo metu daugiau televizorių žiūrėjau. Man buvo įdomu peržiūrėti dokumentinius filmus, ką anksčiau paprastai darydavau skrisdamas lėktuvu.
 
- Ar buvo tokių dalykų, kurių kaip profesionalus šokėjas negalėjote sau leisti, pavyzdžiui, galbūt visą gyvenimą teko laikytis dietų bei kruopščiai skaičiuoti kalorijas, o pabaigus karjerą jau galėjote atleisti vadeles?
- Kai dar šokau varžybose, man nereikėjo laikytis dietų. Gyvenimas ir taip buvo daug intensyvesnis, didžiąją laiko dalį užimdavo treniruotės. Dabar gi jau atsargiau renkuosi maisto produktus ir kartais stengiuosi valgyti mažiau. Anksčiau kiek norėjau, tiek valgiau, svarbiausia – kad sveikai. O dabar yra atvirkščiai: jaučiu, kad jeigu tiek valgyčiau kaip anksčiau, turbūt jau turėčiau antsvorio.
 
- Galbūt mėgstate maistą gaminti namuose ar dažniau valgote restoranuose?
- Dažniau restoranuose. Iš manęs maisto gamintojas nelabai geras. Galiu paruošti nebent paprastas salotas. Man patinka lietuviška virtuvė. Mėgstamiausia sriuba – šaltibarščiai. Iš antrųjų patiekalų mėgstu balandėlius ir bulvinius blynus. Pirmoje vietoje renkuosi žuvį, tada vištieną, retkarčiais ką nors iš raudonos mėsos. Šiaip nesu didelis mėsos mėgėjas.
 
- Žvelgiat į jūsų mėgstamų patiekalų trejetuką, lietuviškumas niekur iš jūsų nedingo per tuos už Atlanto praleistus metus, kai intensyviai sportavome. Įdomu, ar būdamas šokių klubo „Sūkurys“ auklėtinis aplankote trenerius – legendinius šokėjus Jūratę ir Česlovą Norvaišas, taip pat ankstesnę šokių partnerę Editą Daniūtę?
- Kartais susitinkame įvairiuose renginiuose, tad net nereikia lankyti. Su buvusia partnere mūsų santykiai draugiški, juk turime daug bendros istorijos, nepaisant tam tikrų anksčiau tarp mūsų kilusių nesutarimų. Susirašome ar susiskambiname ne taip dažnai. Bet jeigu tenka kur nors pasimatyti – išties malonu. Taip pat vienas kitą pasveikiname su gimtadieniu. Su treneriais irgi taip pat. Kai yra proga, stengiamės vieni kitus pasveikinti.
 
- Profesionalus sportas turėjo įtakos jūsų sveikatai? Ar vėlgi esate laimės kūdikis, kuriam pavyko išvengti rimtų traumų?
- Didelių traumų, dėl kurių būtų reikėję užbaigti sportinę karjerą, neturėjau. Irgi pasisekė. Šokėjams susiklosto įvairiai: kartais sveikata nebeleidžia toliau šokti. Turbūt tam turėjo įtakos tiek sveika mityba, tiek taisyklingas treniruočių procesas. Kartais šokėjai ką nors pasitempia, kadangi nepakankamai gerai apšyla. O kartais, atrodo, viską darai gerai, bet paprasčiausiai nepasiseka ir patiri traumą.


 
- Ar šokio meno mokote vaikus?
- Taip, mokau šokti ir vaikus, ir jau suaugusias poras. Pedagoginė veikla man patinka. Yra daug jaunų talentingų šokėjų. Dabar iš viso populiaru šokti tuos pačius tradicinius šokius, bet po vieną – vadinasi solo. Pavyzdžiui, įdomi situacija Kinijoje, kur vaikai varžybose pasirodo poromis, o paskui ir atskirai. Berniukai ir mergaitės dalyvauja dar ir solo konkursuose, kurie yra itin populiarūs. Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad teisėjai objektyviausiai įvertina kiekvieną atskirai ir, esant nesėkmei, nebegali kaltinti partnerio ar partnerės.
 
- Kokios naujienos jūsų asmeniniame gyvenime: gal jau suradote antrąją puselę?
- Kol kas nėra naujienų. Vienas nekilnojama turto brokeris man sakė: žinai, kai kurie žmonės ieško pirkti namo ar sklypo ir metus, ir dvejus, ir trejus. O paskui pasidaro aišku, kad jo iš tikrųjų galbūt visai nereikia. Tad gal ir su mano asmeniniu gyvenimu panašiai. (Juokiasi.) Galvojau, kad būdamas tokio amžiaus jau tikrai būsiu vedęs ir turėsiu vaikų. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Su kuo galvojau jau kursime bendrą gyvenimą, dėl vienokių ar kitokių priežasčių keliai išsiskyrė. Gal aš dar nepribrendau šeimos kūrimui... O galbūt asmeninis gyvenimas ir santykiai nelabai gerai susiklostydavo todėl, kad man prioritetas buvo karjera. Dabar, kai užbaigiau profesionalaus šokėjo karjerą, gal kas nors keisis ir asmeniniame gyvenime...

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!