- Kaip ta meilė, susižavėjimas kinu jumyse užgimė?
- Atsakymas paprastas – aš gimiau kino teatre ir praktiškai jame užaugau. Mano mama dirbo legendinio „Lietuvos“ kino teatro direktore. Ten augau, žaidžiau, žiūrėjau filmus.
Tiesa, savęs kinofilu, kurie išprotėję dėl kino ir negali gyventi kitaip, nelaikau. Manau, turiu sveiką santykį su juo. Man patinka autorinis kinas, kuris geba ugdyti kultūrinį intelektą, empatiją ir daug sužinoti apie gyvenimą, apie pasaulį. Iš filmų išmokau daugiau negu mokyklos suole ar universiteto auditorijoje.
 
- Kokia buvo „Kino pavasario“ gimimo istorija?
- Jis buvo įkurtas mano mamos, tuo metu buvau dar paauglys ir nelabai domėjausi kinu. Festivalis prasidėjo prancūzų, vokiečių, italų, anglų kultūros centrų, kurie veikė Lietuvoje, iniciatyva. Tai buvo dalinė mūsų šalies, atgavusios nepriklausomybę, integracija į Europą.
Tuo metu rodė filmus, kurie naudingi ir palankūs toms šalimis, nes filmus atrinkinėjo ambasados su kultūros centrais. Jie tai daro šiek tiek tendencingai. Vėliau jau mes keitėme konceptą, kad tai būtų nepriklausomas festivalis ir patys galėtume pasirinkti filmus, kuriuos norime rodyti.
 
- Ar pirmaisiais metais, kai festivalis jau transformavosi, buvo sunku prikviesti režisierius atvykti ir pristatyti filmus?
- Anksčiau gal net buvo paprasčiau. Dabar atsivežti labai garsių kūrėjų sudėtingiau. Anksčiau stipriai politiškai padėdavo ambasados, kultūros centrai. Dabar gal ir pasaulis šiek tiek pasikeitė, sukomerciškėjo. Liūdna, bet ypač Europos režisieriai nėra linkę daug keliauti. Be abejo, vyksta daug festivalių ir jie labiau koncentruojasi į kino gamybą nei filmų pristatymus.
 
- Šių metų festivalio šūkis – „Kai šaukia kinas – tu eini“. Kas slypi po šia metafora?
- Anksčiau mūsų šūkiai būdavo filosofiniai, gilesni, o šiemet nusprendėme tiesmukai priminti žmonėms, jog jų laukiame. Per pandemiją stipriai pasikeitė žmonių įpročiai, dar prisidėjo ir karas. Žmonės įprato labiau žiūrėti filmus namuose, tad išeiti į kiną tapo sudėtingiau.
O ateiti ir patirti kolektyvinę patirtį yra svarbu. Visgi esame socialiniai gyvūnai. Mes stipriai atsiskyrėme, viskas suaštrėjo, matome, kas darosi pasaulyje: radikalėjimas, visi tik geri arba blogi; juoda – balta. Žmonės jaučiasi nelaimingi, nesupranta, kas su jais vyksta, sutrūkinėja ryšiai, bendravimas ir jie ieško „pleistriuko“ – ko nors lengvo, greito, juokingo. Bet tai nepadeda. O filmai, kuriuos mes rodome, gali turėti didelį pokytį žmonėms. Apie tai atliekami moksliniai tyrimai, kalbama konferencijose
 
- Prieš trejus metus, prieš pat „Kino pavasarį“, Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Kaip prisimenate tą laiką? Galbūt tuomet atradote dalykus, kurie aktualūs ir šiandien?
- Neįsivaizduoju, kokiu būdu buvo padarytas milžiniškas darbas – per savaitę festivalis transformuotas vykti online. Nesuvokiu, kaip mes tai padarėme, bet padarėme!
Norėjome suteikti galimybę pamatyti ir galbūt net savotiškai padėti žmonėms atsipalaiduoti, kai juos kaustė didelė baimė, nerimas.
Mes net sugebėjome padaryti saugų kino teatrą oro uoste – „Drive-in“. Tai buvo beprotiškas projektas, mums sakė, jog tai neįmanoma, bet radome būdų liberaliai pakeisti valstybės sienos ribas, nes oro uostas – valstybė valstybėje. Žodžiu, nėra neįmanomų dalykų, kaip ir padėties be išeities.
 
- Karas Ukrainoje paskutiniu momentu koregavo ir pernai metų repertuarą. Ar tebesitęsianti rusijos agresija įtakojo šių metų programą bei svečių sąrašus?
- Be abejonės, tai turėjo milžinišką įtaką. Negalėjome net normaliai komunikuoti. „Prasidėjo karas, apie kokius filmus, apie kokias šventes galima kalbėti?“ Visa mūsų komanda yra intelektualūs, jautrūs, empatiški žmonės. Mums visiems tai buvo didelis smūgis. Norėjome kažkaip prisidėti, radome būdų. Buvome pirmas festivalis pasaulyje, kuris atsiliepė į Ukrainos kolegų iš kino akademijos kvietimą boikotuoti rusišką turinį. Ne laikas, kai vyksta tokie baisūs dalykai, promotinti rusišką kultūrą ir kiną, kuris buvo ir tebėra vienas stipriausių propagandos įrankių. Po to „New York Times“, „Al Jazeera“ ir kituose didžiausiuose pasaulio leidiniuose turėjome atsimušinėti ir diskutuoti su Venecijos, Berlyno, Kanų festivaliais, kurie sakė, jog gal reikėtų dar pagalvoti ir neskubėti, nepainioti politikos su kultūra. Tai – absoliuti nesąmonė, ir visos kalbos pasibaigė tik tada, kai žurnalistams pasakiau, jog prisiminkime kaip atsirado šie festivaliai?
Venecijos festivalis buvo įkurtas rodyti fašistų propagandinį kiną, o po dvejų metų atsirado ir Kanų festivalis kaip atsvara fašizmui, bet rodė propagandinius Amerikos ir Prancūzijos filmus. O Berlyno festivalis buvo naudojamas kaip įrankis erzinti rytų Berlyno gyventojus vakarų pusėje statant plakatus bei demonstruojant, kaip pas mus gerai, idant žmonės sukiltų. Kultūroje yra labai daug politikos. Mes suteikėme ukrainiečiams platformą mūsų industrijų renginyje, kad jie galėtų vykdyti kultūrinę-diplomatinę misiją, ir jie iš pirmų lūpų galėtų papasakoti, ko jiems trūksta, kaip gali vieningai kino industrija padėti.
Mes ir šiandien net nesvarstome apie jokį rusišką turinį ir kovojame savo kovas.
Prancūzai sėkmingai ir toliau pardavinėja rusams filmus, kas yra visiškai nepriimtina. Ir ne tik rusų teritorijai, bet Baltijos šalims, kartu su visa rytų Europa, nes jie nusipirko teises.
Tad jei norime parodyti prancūzišką kiną, jo teisės yra rusiškoje kompanijoje. Tai – absurdas, tiesiog kosmosas. Šį klausimą keliame Europos lygmenyje.
 
- Esate dviračių entuziastas, kas jums yra dviratis – sportas, transporto priemonė ar gyvenimo būdas?
- Tai – mano Meilė, mano būdas pabūti su savimi, savotiška meditacija. Važiuodamas gali pajausti ir patirti daug aplinkos grožio. Eidamas pėsčiomis gali padaryti tą patį, bet daug mažiau nueiti, mažiau pamatyti. O važiuojant automobiliu viskas vyksta per greitai.
 
- Baigėsis savivaldos rinkimai. Ar turėtumėte patarimų būsimiems didmiesčių merams bei tiems, kurie planuos pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūras?
- Patarimas vienas – investuoti į žmonių sveikatą, į mūsų žemės sveikatą. Kuo miestas bus patogesnis minti dviračiu ar eiti pėsčiomis, tuo visi būsime sveikesni, laimingesni, labiau šypsosimės bei būsime mažiau pikti, mažiau sėdėsime kamščiuose.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!