- Esi jaunas žmogus, tačiau tavo balsas jau girdimas visuomenėje kalbant apie šių laikų skaudulius. Pavyzdžiui, #MeToo judėjimo metu pristatei peticiją, kuria kino atstovai reikalauja pokyčių, siekiant užtikrinti moterų įtraukimą, lygiateisiškumą, orumą Lietuvos kino industrijoje.  
- Apie tai, kas skauda, žmonės nelinkę kalbėti. Nes daug patogiau yra užsimerkti ir nematyti. Tik, deja, aš taip negaliu, o ir kiek save pamenu, – niekada negalėjau. Itin stiprus teisybės ir lygybės jausmas lydėjo mane nuo pat mažumės, o feministe pirmą kartą buvau pavadinta turbūt penktoje klasėje (juokiasi).
Atsidūrus kino industrijoje nereikėjo ilgai laukti, kol pamačiau, kiek daug aplinkoje nelygybės, seksizmo, naudojimosi galios pozicija ir reveransų ne itin garbingiems pasiūlymams. Pasaulyje kilusi #MeToo banga atvėrė daug „žinotų“ faktų ir visuomenės žaizdų: aukos smerkimo, žeminimo, autoriteto garbinimo. Tačiau pasisakiusių žmonių stiprybė ir atkaklus palaikymas leido bangai nenuslūgti ir kovoti už pokyčius.
 
Peticiją, kurios pirmosiomis šauklėmis tapo apie tai prabilusios Julija Steponaitytė ir Paulė Bocullaitė, pristatėme visi kartu, – kiekvienas pasirašęs ar pasidalinęs yra labai svarbus. Peticija man tapo įrodymu, kad veikiant kartu galima pasiekti svarbių dalykų. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras inicijavo diskusiją ir pažadėjo surengti seminarus industrijos atstovams seksualinio priekabiavimo, psichologinio smurto ir etikos aikštelėje klausimais. Laukiame planų įvykdymo (šypsosi).
 
- Jau ne paslaptis, kad tavo – aktorės – profesijoje emocinė sveikata ypač svarbi. O ir kiekvienas šiuolaikinis žmogus kasdien susiduria su daug įtampos, streso, lėtiniu nuovargiu. Esi radusi receptą, kaip tokią būseną palengvinti?
- Emocijos, psichologija, nardymai po visas įmanomas gelmes ir „ištirpimai“ kuriamose istorijose – nuolatinė mano gyvenimo dalis. Turėjau laimės mokytis pas fantastiškus aktorius ir pedagogus – Vytautą ir Veltą Anužius, kurie įskiepijo tvirtus ir aiškius profesinius įrankius.
Deja, gyvenime už aikštelės ar scenos ribų dėl emocinės ramybės teko ilgiau padirbėti ir vis dar tenka. Priimti save tokią, kokia esu, o ne pulti į aplinkinių glėbius ir ištirpti santykiuose ieškant ten meilės ir pripažinimo, padėjo artimieji, Hesės kūryba, laikas sau, valia, rutina ir bėgiojimas.
Po daugybės „ne“ supranti, kad aktorių pasirinkime daug lemia ne tik tavo talentas ar įdirbis, o bendras aktorių ansamblis, prodiuserių ir režisierių norai, kartais net balsas, tipažas. Lygiai kaip po įsimylėjimų supranti, kad pati gražiausia meilė yra meilė sau.


Nuotr. aut. Julija Steponaitytė
 
- Drąsiai kalbi apie psichinę ir emocinę sveikatą – temas, kurios mūsų visuomenėje dar tik lukštenamos iš kiauto. Ar tai palietė tave, tavo draugus tiesiogiai? 
- Mano paauglystė buvo juoda (šypteli): nuo juodu pieštuku apvedžiotų akių iki absoliučios tuštumos savyje, iki juodosios vienumos skylės, į kurią nėriau giliai. Blogiausia, kad nenorėjau nieko keisti. Pasisekė, kad mane supo žmonės, kuriems rūpėjau, ir kurie suprato. Buvo gyvenime momentų, kai teko kviesti greitąsias bandžiusiems nusižudyti, teko ir tenka glausti ir rūpintis depresijos kamuojamais draugais. Turbūt dėl to depresija man niekada neatrodė kaip „bloga nuotaika“, o emocinė sveikata – nereikalingas rūpestis. Deja, žmonėms vis dar gėda pasisakyti, jog serga, o dauguma net ir nelaiko to liga, nes „lūžęs pirštas“ - štai problema, o „sulaužyta“ sąmonė... Tikiu, kad atvirumas ir kalbėjimas gali padėti destigmatizuoti psichinės sveikatos problemas ir paskatinti žmones anksčiau ieškoti pagalbos.
 
- Esi sakiusi, kad mokykliniais metais „nelaisvė tūnojo mano kūne, buvau kompleksuota ir susikausčiusi. (...) jaučiausi klaikiai negraži, spuoguota, kovojau su riebaluotis pradėjusiais plaukais, vaikščiodavau susikūprinusi ir nešiodavau plačius megztinius, tarsi norėdama po jais pasislėpti“. Kaip jaunam žmogui iš to išsivaduoti? 
- Lengva dabar sakyti, kad svarbu priimti tai kaip etapą, išmokti mėgautis juo ir pažinti save besikeičiančią. Straipsniai žurnaluose, „tobulai“ retušuoti žymių žmonių veidai ir kūnai, reklamos, filmai - viskas aplinkui rodė, kokia turėtų būti mergina. Prie viso mintis užteršusio turinio prisidėjo ir bendramoksliai, kurių spuogai nekamavo, o išryškėjusios formos tapo privalumu.
Pergalėms mūšiuose su savimi turbūt vieno recepto nėra. Bet suaugę žmonės tikrai gali padėti atrasti kitas sektinas asmenybes, kitokias knygas, įkvėpti pažinti ir rūpintis savimi. Taip Frida man parodė, kad „ūseliai“ ar tamsesniais nei įprasta plaukeliais padengtos rankos yra gražu. Taip pamažu pradėjau vaikščioti pas kosmetologes, gydyti spuogelius ir suprasti, kad viskas įmanoma.
 
- Užaugai sveiką gyvenimo būdas skatinančioje šeimoje? 
- Mano gimtieji namai nuo vaikystės kvepėjo pyragais. Pusryčių ar vakarienės visada stengdavomės susėsti kartu, dažnai po mokyklos su mama susitikdavom virtuvėje popiečio arbatėlės, o savaitgalius lydėdavo gardūs pietūs. Vasaromis kieme raškydavau žemuoges, gyvenimą saldindavau šviesaus atminimo senelio iškopinėtu medumi. Su šiluma užauginti produktai, su meile pagamintas maistas, saikas it mažas ritualas suformavo mano įpročius. Iki šiol pusryčiai man yra svarbiausias dienos maistas, daržovės – būtina dienos raciono dalis, o duoną suvalgau iki paskutinio trupinio (jei nespėju, prieš išmetant sužiedėjusią dalį, gal kiek sentimentaliai, pabučiuoju, nes tokią pagarbą duonai įskiepijo tėvai).
Tėtis, kaip Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas, visą gyvenimą aktyviai užsiima sportu, brolis prie jo prisijungė turbūt vos išmokęs vaikščioti. Nors manęs sportas paauglystėje netraukė, išvykusi studijuoti pradėjau aktyviai bėgioti ir dienas pradedu joga (šypsosi). Namuose matytas pavyzdys turbūt pasėjo sėklas, kurios šaknis išleido tik išėjus iš tėvų namų.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!