Ak­ty­viai da­ly­vau­ja pro­jek­tuo­se 
„Kar­tais mėgs­ta­ma sa­ky­ti, kad pas ge­rą gy­dy­to­ją pa­cien­tai at­eis, nors jis ir miš­ke dar­bo sta­lą pa­si­sta­tys. Ta­čiau ku­ris gy­dy­to­jas eis dirb­ti prie miš­ko sta­lo?“ - re­to­riš­kai klau­sia gy­dy­mo įstai­gos va­do­vė V.Dran­gi­nie­nė. Anot jos, įstai­ga tu­ri bū­ti pa­trauk­li vi­siems: ir dar­buo­to­jams, ir pa­cien­tams. Per ket­ve­rius va­do­va­vi­mo me­tus di­rek­to­rė šiuo at­žvil­giu nu­vei­kė iš tie­sų daug.
Tam pa­si­tar­na­vo stip­rio­ji va­do­vės pu­sė – drą­siai im­tis nau­jų pro­jek­tų, bū­ti di­na­miš­ka.
 

„Mes kar­tu su pa­va­duo­to­ja – mū­sų idė­jų ge­ne­ra­to­re - vis ne­rims­ta­me tai tą keis­ti, tai tą. O ir ko­lek­ty­vas nau­jo­ves pri­ima. Pa­me­nu, kai pra­si­dė­jo sa­va­no­riš­ka įstai­gų ak­re­di­ta­ci­ja. Pa­var­čius rei­ka­la­vi­mų va­do­vą  su­abe­jo­jau, ar įveik­si­me to­kį rei­ka­la­vi­mų  gau­su­mą. Bet pas­kui pa­ma­niau: gi ne vie­nos die­nos dar­bas – įdir­bio daug, bet il­ga­lai­kiu re­zul­ta­tu džiaug­sis vi­si. Su­si­kvie­čiau ko­lek­ty­vą – da­rom? Da­rom! Ak­re­di­ta­ci­jai pa­si­reng­ti mums vi­siems tru­ko de­vy­nis mė­ne­sius“, - dar­bų pra­džią at­si­me­na Kai­šia­do­rių pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro va­do­vė Vir­gi­ni­ja Dran­gi­nie­nė.

 
Nors pri­pras­ti prie nau­jų tvar­kų leng­va ne­bu­vo, da­bar vi­si ga­li pa­si­džiaug­ti die­gia­mo­mis nau­jo­vė­mis ir vis gra­žė­jan­čia dar­bo ap­lin­ka. Di­rek­to­rės ini­cia­ty­va įstai­ga da­ly­vau­ja pro­jek­te, ku­ris fi­nan­suo­ja­mas iš Eu­ro­pos re­gio­ni­nės plėt­ros fon­do. Tam skir­ta 118 tūkst. eu­rų, 7,5 proc. pri­si­dė­jo ir sa­vi­val­dy­bė. Be to, at­si­žvel­gusi į skur­džią pa­sta­to būk­lę, sa­vi­val­dy­bė pir­mą kar­tą per PSPC eg­zis­ta­vi­mo lai­ko­tar­pį sky­rė lė­šų pa­sta­to re­mon­to - re­konst­ruk­ci­jos dar­bams. 
„Bu­vo at­lie­ka­mi rū­sio  dre­na­žo dar­bai, šil­ti­na­mos pa­sta­to sie­nos. Rū­sys jau sken­do. Įė­jus van­duo siek­da­vo iki čiur­nų kau­liu­kų. Sie­na – kaip kem­pi­nė, per ku­rią sun­kė­si van­duo. Pa­sta­tas tie­siog sė­do, su­ski­lo sie­nos. Tai­gi dar­bų ėmė­mės, ga­li­ma sa­ky­ti, nuo šak­nų“, - at­si­me­na dar­bo są­ly­gas va­do­vė. Vė­liau bu­vo įreng­tas lif­tas, at­nau­jin­ti tu­a­le­tai, at­lik­ti ki­ti re­mon­to dar­bai. Tie­sa, vi­sa tai su­val­dy­ti  bu­vo taip pat ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­bas.
 
„Tie­siog dir­bo­me tech­ni­nį dar­bų prie­žiū­ros va­do­vo dar­bą. Pirš­tu baks­no­jo­me, kas ne­tin­ka, ką per­da­ry­ti. Žiū­rėk, ne­įga­lio­jo tu­a­le­te kriauk­lė pa­sta­ty­ta per daug ar­ti du­rų – per ma­žai vie­tos su ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu įva­žiuo­ti. Lie­pi per­da­ry­ti. Vis­ką te­ko pri­žiū­rė­ti pa­tiems“, - pa­sa­ko­ja di­rek­to­rė.
Ki­tas di­de­lis re­mon­to iš­lo­šis – nau­jai įreng­tas izo­lia­to­rius. Jį per­kė­lė iš bu­vu­sio tre­čia­me pa­sta­to aukš­te į  pir­ma­me aukš­te esan­čią vi­siems pa­to­gią, at­ski­rą zo­ną. Įstai­gos te­ri­to­ri­jo­je nu­ma­to­ma įreng­ti ir mo­bi­lų punk­tą.
„Jau su­for­muo­tos ko­man­dos, nu­ma­to­me at­lik­ti te­pi­nė­lių ėmi­mo dėl Co­vid-19 pro­ce­dū­rą tris kar­tus per sa­vai­tę. Tai bus pa­leng­vi­ni­mas ra­jo­no gy­ven­to­jams, diag­no­zuo­jant šią vi­ru­si­nę li­gą“,- pa­aiš­ki­na V.Dran­gi­nie­nė.
 
Il­gai lauk­ta lif­to įren­gi­mo, o jį pa­jun­gus, pra­dė­ti laip­ti­nės sie­nų ei­na­mo­jo re­mon­to dar­bai. To­liau seks ka­bi­ne­tų du­rų kei­ti­mas. Mat per­da­žy­ti se­nų, ap­šiu­ru­sių du­rų nė­ra jo­kios pras­mės.
Dar vie­nas ne­se­niai įgy­ven­din­tas pro­jek­tas – nuo­sa­vos fo­to­vol­ti­nės elek­tri­nės įren­gi­mas ant pa­sta­to sto­go. Da­bar elek­trą gy­dy­mo įstai­ga ge­ne­ruo­ja pa­ti.
„Da­ly­va­vo­me kli­ma­to kai­tos pro­gra­mo­je. Tai nau­din­ga ir vals­ty­bei, ir mums. Pa­ga­min­ta elek­tra ser­ve­ry­je yra kau­pia­ma. Jei per me­tus jos su­kau­pia­me dau­giau, nei iš­nau­do­ja­me, ji ati­ten­ka elek­tros tin­klams“,- aiš­ki­na va­do­vė ir pri­du­ria, jog kas­met gy­dy­mo įstai­gai tai lei­džia su­tau­py­ti apie 5 tūkst. eu­rų.
„Mū­sų me­ras - ini­cia­ty­vus, jau­nas, no­ri po­ky­čių. Taip, kaip Kai­šia­do­rys at­ro­dė prieš pen­ke­rius me­tus ir kaip da­bar, nė­ra ką ly­gin­ti. Mies­tas su­tvar­ky­tas, o par­kas pri­pa­žin­tas gra­žiau­siu Kau­no ap­skri­ty­je“, - pa­dė­kos žo­džių sa­vi­val­dy­bei, ku­rios pe­tį jau­čia pa­de­dant puo­se­lė­ti gy­dy­mo įstai­gą, ne­gai­li V.Dran­gi­nie­nė.

---

 
Komentaras
Di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nos rei­ka­lams Da­nu­tė Pa­vi­lio­nie­nė:

- Džiau­giuo­si dirb­da­ma su to­kiu ini­cia­ty­viu žmo­gu­mi. Vi­sa­da ma­lo­nu tar­tis ir pa­lai­ky­ti idė­jas. Ko­man­da dvie­se vi­sa­da stip­res­nė. Tie­sa, svar­bu ge­ne­ruo­ti re­a­lis­tiš­ka­s i­dė­jas, o ne tik tuš­čiai svai­čio­ti - nie­ko ne­įgy­ven­din­si, jei tie­siog sto­ko­si min­čių. Dir­bu įstai­go­je, ku­ri žai­biš­ku grei­čiu sto­ja­si ant ko­jų.  

---

 
Ūkiš­kas po­žiū­ris lei­džia su­tau­py­ti
Ūkiš­ką po­žiū­rį tu­rin­ti įstai­gos di­rek­to­rė ap­lin­ki­nius ne­pails­ta ste­bin­ti ir sa­vo su­ma­ny­mais, kaip op­ti­mi­zuo­ti gy­dy­mo įstai­gos iš­tek­lius. Štai ne­se­niai vie­to­je rū­bi­nės prie įė­ji­mo pa­sta­ty­tos mo­der­nios pa­cien­tų daik­tų lai­ky­mo spin­te­lės.
„Ap­skai­čia­vo­me, kiek per me­tus kai­nuo­ja rū­bi­nin­kės eta­to iš­lai­ky­mas - juk per ka­ran­ti­ną jai čia tik švil­pau­ti be­li­ko. Nė pus­me­tis ne­pra­eis, kai mums tai at­si­pirks. Ir pa­cien­tams pa­to­gu su­si­dė­ti daik­tus, nes daž­nai at­vyks­ta čia iš to­li­mes­nės gy­ven­vie­tės, pa­si­i­ma su sa­vi­mi ir ry­šu­lį, to­dėl da­bar tu­ri kur tai pa­si­dė­ti, kol lau­kia vi­zi­to pas gy­dy­to­ją“, - sa­ko įstai­gos va­do­vė.
 
Ki­tas grei­tu me­tu nu­ma­ty­tas iš­tek­lių op­ti­mi­za­vi­mas - pa­cien­tų re­gist­ra­tū­ros kar­to­te­ka. Anot V.Dran­gi­nie­nės, gy­dy­to­joms ir kar­tu dir­ban­čioms slau­gy­to­joms pa­cien­tų kor­te­lių ne­šio­ji­mas po ka­bi­ne­tus kai­nuo­ja daug bran­gaus lai­ko, to­dėl jų per­kė­li­mas į kiek­vie­no šei­mos gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą pro­ble­mą iš­spręs­tų. Be to, tai ir pa­cien­tų srau­tų val­dy­mas, kas pan­de­mi­jos kon­teks­te tam­pa ypač ak­tu­a­lu. Tai jau sėk­min­gai įgy­ven­di­no gy­dy­to­jos, sa­vo ka­bi­ne­tan su­kė­lu­sios vai­kų am­bu­la­to­ri­nes svei­ka­tos is­to­ri­jas.
„Šau­nu, kad ko­lek­ty­vas no­riai pri­ima nau­jo­ves. Vos spė­jau pa­siū­ly­ti šį spren­di­mą, pi­lo­ti­niu ka­bi­ne­tu pa­si­siū­liu­sia tap­ti gy­dy­to­ja pa­se­kė ir ki­tos ko­le­gės“, - pri­gi­ju­sia ini­cia­ty­va džiau­gia­si di­rek­to­rė. Il­gai ne­tru­kus nu­ma­to­ma re­gist­ra­tū­ros per­tvar­ka per­ke­liant į gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tus ir su­au­gu­sių­jų pa­cien­tų do­ku­men­ta­ci­ją, o re­gist­ra­tū­ra taps pa­cien­tų pri­ėmi­mo - in­for­ma­ci­jos ka­bi­ne­tu.



Die­gia mo­der­nią apa­ra­tū­rą
Anot čia dir­ban­čių gy­dy­to­jų, be ge­ros va­dy­bos ir at­mo­sfe­ros dar­be, ne ma­žiau svar­bi ir dar­bo ap­lin­ka. Ji gra­žė­ja tie­siog aky­se. „Pa­cien­tus tu­ri­me pri­trauk­ti. Jie yra mū­sų mai­tin­to­jai. Ir ne tik pa­cien­tus, bet ir dar­buo­to­jus. Įstai­ga tu­ri bū­ti pa­trauk­li vi­siems“, - įsi­ti­ki­nu­si V.Dran­gi­nie­nė.
Gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė Li­na Na­ča­jie­nė džiau­gia­si at­nau­jin­ta me­di­ci­ni­ne apa­ra­tū­ra. Tie­sa, tai ne tik akiai pa­trau­kus vaiz­das – dar­bo ko­ky­bė pa­ge­rė­jo iš es­mės.
 
„Per dar­bo me­tus apa­ra­tū­ra jau ne kar­tą kei­tė­si. Me­di­ci­nos nau­jo­ves rei­ka­lin­ga sek­ti nuo­la­tos“, - sa­ko 24-erius dar­bo me­tus įstai­go­je skai­čiuo­jan­ti spe­cia­lis­tė. Pa­klaus­ta, ar per tą lai­ką ne­kir­bė­jo min­tis steig­ti pri­va­taus ka­bi­ne­to, gy­dy­to­ja at­vi­ra – dirb­ti vals­ty­bi­nė­je me­di­ci­nos įstai­go­je kur kas sau­giau.
„Ko pa­pra­šy­si, vi­sa­da gau­si: už­sa­ko­mos vi­sos rei­kia­mos me­džia­gos, nė­ra jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo, - sa­ko L.Na­ča­jie­nė. Be to, tai ir at­sa­ko­my­bės jaus­mo, ir tu­ri­mų fi­nan­sų klau­si­mas. - Ne kar­tą bu­vau ga­vu­si įvai­rių pa­siū­ly­mų dirb­ti pri­va­čiai, bet įver­ti­nu­si p­ri­va­lu­mus ir mi­nu­sus su­pra­tau, kad blaš­ky­tis nė­ra ko, jei čia yra ge­rai.“
 
Aku­še­rė gi­ne­ko­lo­gė Tat­ja­na Iva­no­va ro­do ne­se­niai įsi­gy­tą mo­der­nią gi­ne­ko­lo­gi­jos kė­dę, iš spin­tos trau­kia nau­jo­viš­ką vai­siaus to­nus skai­čiuo­jan­tį apa­ra­tą.
„Bu­vu­sią kė­dę ga­li­ma jau į mu­zie­jų pa­sta­ty­ti“, - juo­kau­ja ji.
O štai pro­ce­dū­rų ka­bi­ne­te ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Ilo­na Vil­pi­šaus­kie­nė de­monst­ruo­ja įsi­gy­tas kom­for­tiš­kas pa­cien­tų kė­des. „Kai pa­cien­tui yra at­lie­ka­ma il­ges­nė pro­ce­dū­ra, ga­li­ma pa­to­giai at­si­gul­ti, at­loš­ti gal­vą, ne­sė­dė­ti įsi­tem­pus“, - aiš­ki­na slau­gy­to­ja. Vi­sa tai - da­ly­va­vi­mo pa­cien­tų ap­tar­na­vi­mo, pri­ei­na­mu­mo ir ko­ky­bės ge­ri­ni­mo pro­jek­te vai­siai. Iš jam skir­tų lė­šų įstai­ga ne tik at­si­nau­ji­no me­di­ci­ni­nę apa­ra­tū­rą, bet ir įsi­gi­jo pa­pil­do­mą au­to­mo­bi­lį, kad ga­lė­tų ope­ra­ty­viau pa­cien­tus vi­zi­tuo­ti na­muo­se. Pro­jek­to lė­šo­mis įsi­gy­ti ir mo­der­nūs aki­spū­džio ma­ta­vi­mo to­no­met­rai, de­fib­ri­lia­to­riai, pa­keis­tos nau­jos kė­dės, ku­še­tės gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se, o iki me­tų ga­lo pla­nuo­ja­ma at­nau­jin­ti vi­sa gy­dy­to­jų kom­piu­te­ri­nė ba­zė.
 


Džiu­gi­na jau­nė­jan­tis ko­lek­ty­vas 
Kai­šia­do­rių PSPC ge­rė­jan­čios dar­bo są­ly­gos duo­da aki­vaiz­džių vai­sių – čia vis daž­niau prie ko­lek­ty­vo pri­si­jun­gia jau­ni me­di­kai. Ne­se­niai prie ko­lek­ty­vo pri­si­jun­gu­si šei­mos gy­dy­to­ja Da­lia Gla­du­tie­nė sa­ko, nors gy­ve­na Kau­ne, at­li­ku­si re­zi­den­tū­rą vie­no­je di­de­lė­je Kau­no gy­dy­mo įstai­go­je pa­si­rin­ko dar­bą Kai­šia­do­rių PSPC. Nors kas­dien ke­ly­je už­trun­ka ke­tu­rias­de­šimt mi­nu­čių, tai pa­si­ro­dė men­kas ne­pa­to­gu­mas prieš siū­lo­mas pui­kias dar­bo są­ly­gas.
„Erd­vus ka­bi­ne­tas, kon­di­cio­nie­rius, pa­si­rū­pin­ta vi­so­mis dar­bo prie­mo­nė­mis, pa­čiai ne­rei­kia dėl nie­ko suk­ti gal­vos - esu pa­si­nė­ru­si tik į dar­bą. Vos at­ėjau dirb­ti iš­kart pa­ju­tau, kad čia ge­ras per­so­na­lo tar­pu­sa­vio san­ty­kis. Ko­le­giš­kas ben­dra­dar­bia­vi­mas jau­čia­mas ir iš ad­mi­nist­ra­ci­jos. Įstai­gai va­do­vau­ja pui­ki mo­te­ris. Be to, pa­ste­biu, kad Kai­šia­do­rių pa­cien­tai kur kas ger­no­riš­kes­ni ir šil­tes­ni nei did­mies­ty­je, jau­čia dė­kin­gu­mą už rū­pes­tį, su jais leng­viau su­si­kal­bė­ti“, - ne­sle­pia šei­mos gy­dy­to­ja.
Jai ant­ri­na ir me­tus čia be­si­dar­buo­jan­ti šei­mos gy­dy­to­ja Mo­ni­ka Ab­ro­mai­tie­nė. Ly­gin­da­ma dar­bą ke­lio­se įstai­go­se, tarp ku­rių ir pri­va­ti kli­ni­ka Kau­ne, Kai­šia­do­rių PSPC sako pa­si­rin­ku­si jau po pir­mo po­kal­bio su va­do­ve.
 
„Pa­ly­gi­nau dvi skir­tin­gas gy­dy­mo įstai­gas - po­kal­bis su ki­tos įstai­gos va­do­vu ma­ne tie­siog at­gra­sė, o čia iš­kart pa­ju­tau ši­lu­mą, kad ma­ni­mi do­mi­ma­si nuo­šir­džiai“, - at­vi­rau­ja M.Ab­ro­mai­tie­nė.
Sa­vo ruož­tu il­ga­me­čiai dar­buo­to­jai ti­ki­na, jog prie ko­lek­ty­vo pri­si­jun­gian­tis jau­nas krau­jas – di­de­lis iš­lo­šis vi­siems. Mat tai - im­pul­sas mo­der­ni­zuo­ti nu­si­sto­vė­ju­sias sis­te­mas ir, ką čia slėp­ti, pa­dė­ti su­si­gau­dy­ti nuo­lat be­si­kei­čian­čio­se kom­piu­te­ri­nė­se nau­jo­vė­se. Įstai­gos per­so­na­lo gre­tas pa­pil­dys jau­nos, per­spek­ty­vios spe­cia­lis­tės: bur­nos hi­gie­nis­tė, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė, slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jos.
„Jau­ni­mas ver­čia pa­si­temp­ti se­no­sios kar­tos at­sto­vus. Mes sten­gia­mės ne­at­si­lik­ti, se­ka­me jų pa­vyz­džiu, tar­ki­me, ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me šiuo­lai­ki­niuo­se ve­bi­na­ruo­se“, - sa­ko T.Iva­no­va.


 
Nuo ki­tų me­tų – nau­jus rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­ti am­bu­la­to­ri­nės slau­gos na­muo­se ko­man­da
Be ge­rė­jan­čių dar­bo są­ly­gų per­so­na­lui, o pa­cien­tams ap­tar­na­vi­mo są­ly­gų, Kai­šia­do­rių PSPC pla­nuo­ja plės­ti am­bu­la­to­ri­nės slau­gos pa­slau­gas na­muo­se. Svar­bų to po­rei­kį di­rek­to­rė sa­ko pa­ste­bė­jo dar dirb­da­ma čia šei­mos gy­dy­to­ja.
„Vis­kas at­ei­na iš prak­ti­kos. Pa­pras­ta im­tis dar­bų, kai ži­nai, kas yra rei­ka­lin­ga, o ne tie­siog svai­čio­ji. Per il­gus dar­bo me­tus ma­čiau ko­ky­bi­nio dar­bo trū­ku­mą su slau­go­mais pa­cien­tais, to­dėl tik pra­dė­jus teik­ti am­bu­la­to­ri­nes pa­slau­gas pir­ma­sis ma­no „kū­di­kis“, ku­rio ėmiau­si, – įsteig­tas at­ski­ras am­bu­la­to­ri­nės slau­gos na­muo­se eta­tas. Ma­nau, kad ko­ky­bę pa­siek­ti ga­li­ma tik ta­da, kai gy­dy­to­jas yra vi­siš­kai at­si­jun­gęs nuo apy­lin­kės­ pa­cien­tų pri­ėmi­mo, do­ku­men­ta­ci­jos pil­dy­mo. Mat šei­mos gy­dy­to­jų va­ži­nė­ji­mas po pri­ėmi­mo va­lan­dų į na­mus ne­duo­da ge­rų vai­sių. Ir ge­rai, ko­ky­biš­kai pa­slau­gai ne­pa­kan­ka vien jo pa­ties pa­slau­gų. Tam tu­ri bū­ti su­telk­ta vi­sa ko­man­da“, - įsi­ti­ki­nu­si va­do­vė.
 
Tai­gi prie ne­įga­lius pa­cien­tus na­muo­se ap­tar­nau­jan­čios spe­cia­lis­tės nuo ki­tų me­tų pra­džios ke­ti­na pri­si­jung­ti di­des­nė ko­man­da, ku­rią su­da­rys ir slau­gy­to­jai, ir jų pa­dė­jė­jai, taip pat ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, jei bus po­rei­kis, ir so­cia­li­nis dar­buo­to­jas.
Įsi­bė­gė­jus šios ko­man­dos dar­bui, Kai­šia­do­rių PSPC no­rė­tų plė­to­ti ir pa­lia­ty­vi­ą­ją slau­gą.
„Na­muo­se slau­go­mas pa­cien­tas ga­liau­siai  tam­pa pa­lia­ty­vio­sios pa­gal­bos pa­cien­tu. Spe­cia­lis­tai, bai­gę kur­sus, tu­rė­da­mi ati­tin­ka­mą ser­ti­fi­ka­tą, ga­lė­tų bū­ti per­ve­da­mi į pa­lia­ty­vio­sios slau­gos sta­tu­są ir to­liau dirb­ti su šiuo pa­cien­tu bei jo šei­mos na­riais. Taip pa­cien­tui, jo artimiesiems ne­reik­tų pra­tin­tis prie nau­jo jį lan­kan­čio me­di­ko, o ir šiam bū­tų leng­viau pa­dė­ti slau­gy­tam pa­cien­tui nu­ei­ti pas­ku­ti­nę gy­ve­ni­mo at­kar­pą“, - ko­kia to nau­da pa­cien­tui, aiš­ki­na V.Dran­gi­nie­nė. Gy­dy­mo įstai­gai ne­be­reik­tų bur­ti at­ski­ros, tik pa­lia­ty­vi­ą­ją pa­gal­bą tei­kian­čios spe­cia­lis­tų ko­man­dos.
 
„Ne vi­siems no­ri­si įsi­leis­ti į sa­vo na­mus net­gi psi­cho­lo­gą, kai ku­rie no­ri dva­si­nin­ko pa­gal­bos, ne vi­siems rei­kia so­cia­li­nio dar­buo­to­jo. Ar­ti­mie­ji ne­re­tai no­ri pa­tys bū­ti sa­vo iš­ei­nan­čiam  bran­giam žmo­gui pa­gal­bos ran­ka. Tai­gi, ir ta ko­man­dos su­dė­tis ga­li keis­tis. Ne­di­de­lės gy­dy­mo įstai­gos rė­muo­se to pa­da­ry­ti ne­lei­džia įsta­ty­mi­nė ba­zė“, - aiš­ki­na V.Dran­gi­nie­nė.
Pa­lia­ty­vio­sios slau­gos na­muo­se svar­bą ma­to ir šiuo me­tu am­bu­la­to­ri­nės pa­slau­gas tei­kian­ti bei pa­cien­tus na­muo­se vi­zi­tuo­jan­ti  slau­gy­to­ja Lau­ra Stan­ke­vi­čiū­tė, ku­riai ne­tru­kus nu­ma­to­mos ko­man­dos ko­or­di­na­to­rės pa­rei­gos.
 
„Vyk­da­mas pas pa­cien­tą į na­mus pra­džio­je jau­tie­si jų sve­čiu, o pa­mažu kei­čia­si ir tar­pu­sa­vio ben­dra­vi­mas, at­si­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mas ir slau­gy­to­jas tam­pa  ar­ti­mu pa­cien­tui, jo šei­mos na­riams. Pa­cien­tai na­mų ap­lin­ko­je yra at­vi­res­ni. Kuo la­biau su juo ben­drau­ji, tuo jis ar­čiau pri­si­lei­džia, ma­žiau ką ban­do nu­slėp­ti. Tie­sa, pri­si­jau­kin­ti pa­cien­tą rei­kia lai­ko. Pa­me­nu, kai tik pra­dė­jau dirb­ti, man sa­ky­da­vo, kad bu­vo la­bai pri­pra­tę prie  bu­vu­sio spe­cia­lis­to. Tai ma­tant no­rė­tų­si teik­ti ir pa­lia­ty­vio­sios pa­gal­bos pa­slau­gas tiems pa­cien­tams, su ku­riais bu­vo ben­drau­ja­ma kaip su am­bu­la­to­ri­nės slau­gos rei­ka­lin­gais pa­cien­tais“, - sa­ko spe­cia­lis­tė.
 
Be to, į pa­lia­ty­vi­ą­ją pa­gal­bą yra įtrau­kia­mi ir ar­ti­mie­ji, ku­rie tu­ri di­de­lę įta­ką pa­cien­to psi­chi­nės svei­ka­tos būk­lei. Tai­gi, kai šei­mos na­riai jau­čia­si ra­miai, jau­čia pa­si­ti­kė­ji­mą slau­gan­čiu as­me­niu, tai ir to­kią pat nuo­tai­ką per­tei­kia ser­gan­čiam ar­ti­ma­jam“, - tei­gia L.Stan­ke­vi­čiū­tė.
Na, o vi­sų svar­biau­sia – pa­lia­ty­vio­ji pa­gal­ba na­muo­se leis­tų oriai gy­ve­ni­mą pa­baig­ti na­mų ap­lin­ko­je tarp ar­ti­miau­sių žmo­nių. „Tu­ri­me pa­ga­liau su­teik­ti tei­sę rink­tis, kur žmo­gus no­ri nu­mir­ti, de­ja, šiandien tu­rė­ti at­ski­rą spe­cia­lis­tų ko­man­dą pa­lia­ty­viai slau­gai na­muo­se ra­jo­ni­nio ly­gio įstai­ga ne­pa­jė­gi“, - trum­pai pa­aiš­ki­na V.Dran­gi­nie­nė.


 
Pan­de­mi­ja tik už­grū­di­no 
Ne­ga­li ne­pa­ste­bė­ti, kad vi­sos iš­var­din­tos nau­jo­vės die­gia­mos siau­čiant pan­de­mi­jai. Vis dėl­to gy­dy­mo įstai­ga, kai iš anks­to pa­si­ruoš­ta, tai įvei­kia ne­sun­kiai.
Sėk­min­gai pra­ėju­si pir­mo­ji pan­de­mi­jos ban­ga Kai­šia­do­rių gy­dy­mo įstai­gai ta­po it re­pe­ti­ci­ja prieš šian­die­nos iš­šū­kius, to­dėl tai ne­su­ke­lia di­de­lių aud­rų. Iš­mok­tos pa­mo­kos, to­kios kaip gy­dy­to­jų dar­bas nuo­to­li­niu bū­du, lei­džia dirb­ti be per­dė­tos įtam­pos. Nuo­to­li­niu bū­du tei­kia­mų pa­slau­gų kie­kis įstai­go­je iš­au­go net sep­ty­nio­li­ka kar­tų.
 
„Dau­gu­ma pa­cien­tų pa­ten­kin­ti, kad pa­slau­ga ta­po nuo­to­li­nė. Dir­ban­tys, vai­kus au­gi­nan­tys pa­cien­tai ne­tu­ri lai­ko, o ir no­ro tie­sio­gi­nėms kon­sul­ta­ci­joms, jei jie jau­čia­si ge­rai, nė­ra pa­ša­li­nio vais­tų po­vei­kio, ge­rai kon­tro­liuo­ja­ma li­gos ei­ga. O ir gy­ve­nan­tys ato­kiau džiau­gia­si, kad ne­be­rei­kia or­ga­ni­zuo­tis trans­por­to, kaip at­vyk­ti“, - nau­da op­ti­mi­za­vus dar­bą da­li­na­si di­rek­to­rė ir ne­sle­pia, kad to­kią tvar­ką dau­ge­liu at­ve­jų svars­to pa­lik­ti ir at­ei­ty­je. Ki­ta ver­tus, kvies­ti pa­cien­tus pa­si­tik­rin­ti ir ra­gin­ti ste­bė­ti sa­vo svei­ka­tos būk­lę taip pat ten­ka ne­re­tai.
 
„Pa­skam­bi­na pa­cien­tas ir sa­ko: dak­ta­ry­te, man tik vais­tų. Bet žiū­ri, kad se­niai jau jį be­ma­tei. Pri­me­ni apie ap­žiū­ros, ty­ri­mo  po­rei­kį, pa­ra­gi­ni at­vyk­ti“, - kad ne­lei­džia pa­cien­tams pri­pras­ti prie pa­to­gios tvar­kos, per vė­lai pa­ste­bė­ti nau­jus li­gų simp­to­mus, pa­ti­ki­na įstai­gos va­do­vė, te­be­dir­ban­ti ir šei­mos gy­dy­to­ja. Pir­mo­sios vi­ru­so ban­gos me­tu bu­vo įsi­tvir­ti­nu­si ge­ra tvar­ka aukš­tes­nio ly­gio įstai­go­se, no­rint už­si­re­gist­ruo­ti spe­cia­lis­to kon­sul­ta­ci­jos. Re­gist­ra­ci­ja bu­vo vyk­do­ma tik gy­dan­čiam gy­dy­to­jui už­pil­džius elek­tro­ni­nį siun­ti­mą. Pas­ta­ruo­ju me­tu si­tu­a­ci­ja vėl grįž­ta į se­nas vė­žes, kai pa­cien­tai pa­tys ne­re­tai nu­spren­džia re­gist­ruo­tis kon­sul­ta­ci­jos pas no­ri­mą spe­cia­lis­tą.
 
Vyk­dant pa­cien­tų re­gist­ra­ci­ją pas gy­dan­tį gy­dy­to­ją įstai­gai te­ko grei­tai per­sio­rien­tuo­ti prie pa­gau­sė­ju­sio skam­bi­nan­čių­jų pa­cien­tų srau­to. Re­gist­ra­tū­ro­je pri­im­tas pa­pil­do­mas dar­buo­to­jas, įdieg­tas au­to­ma­ti­nis at­sa­kik­lis, to­dėl ne­pa­vy­kus pri­sis­kam­bin­ti, re­gist­ra­to­rė tu­ri ga­li­my­bę pa­cien­tams per­skam­bin­ti pa­ti.
Lai­kan­tis in­fek­ci­jų kon­tro­lės rei­ka­la­vi­mų dieg­tas ir pa­cien­tų srau­tų val­dy­mas, pa­skir­tos vai­kų ir su­au­gu­sių­jų pro­fi­lak­ti­nio svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mo die­nos, o ser­gan­tie­ji pa­cien­tai lan­ko­si ki­tu lai­ku ar­ba pri­ima­mi pro­fi­lak­ti­nė­mis die­no­mis esant bū­ti­nu­mui.
Pan­de­mi­jai įsi­bė­gė­jus, di­dė­jant  dar­buo­to­jų in­fek­ci­jos ri­zi­kai  per­so­na­lą ke­ti­na­ma ro­tuo­ti kas dvi sa­vai­tes – pu­sė jų dirb­tų na­muo­se nuo­to­li­niu bū­du, pu­sė - dar­bo vie­to­je. Įstai­go­je pa­tvir­tin­tas eta­pi­nis pa­slau­gų tei­ki­mo ir dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo pla­nas, veiks­mų pla­nas, esant Co­vid-19 in­fek­ci­jos at­ve­jui įstai­go­je.
„Ne­se­niai tu­rė­jo­me ko­lek­ty­vo su­si­rin­ki­mą, stra­te­ga­vo­me, kas pir­mi ei­tų į fron­tą, jei tu­rė­tu­me ser­gan­čių­jų ant­plū­dį. O jei jau si­tu­a­ci­ja dik­tuos – į fron­tą ei­si­me vi­si“, - sa­ko įstai­gos va­do­vė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!