Per du dešimtmečius onkologinėmis ligomis sergančių Lietuvos gyventojų padaugėjo daugiau nei dvigubai – nuo maždaug 60 tūkst. 2001-aisiais iki beveik 150 tūkst. 2024-aisiais. Paradoksalu, bet už šio skaičiaus slypi ir gera žinia – tobulėjantis gydymas leidžia pacientams gyventi gerokai ilgiau. Sveikatos sistemai tai reiškia tik augantį krūvį: paslaugų reikia ir ilgiau gyvenantiems pacientams, ir naujiems – jų per tą patį laikotarpį padaugėjo apie 30 procentų.
 
Į didėjančius onkologijos naštos iššūkius sureagavo Nacionalinė sveikatos taryba. Rugpjūčio pradžioje ji raštu kreipėsi į Vyriausybę, Sveikatos apsaugos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijas, siūlydama onkologinės pagalbos reguliavimą perkelti į įstatymo lygmenį.
 
Ką tai reikštų praktiškai? Lietuvoje kuriama trijų regioninių onkologijos klasterių sistema – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Onkologijos paslaugas teiktų penkios pagrindinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, trys iš jų – universiteto ligoninės – atliktų koordinuojančių centrų vaidmenį ir atsakytų už savo regiono paslaugų teikimo kokybės rodiklius. Paslaugų kokybei vertinti jau sudarytas 40 rodiklių rinkinys, leidžiantis pamatyti, per kiek laiko pacientas ištiriamas, kada pradedamas gydyti ir kokie yra jo gydymo rezultatai.
 
Visgi šiuo metu įstatymo lygmeniu reglamentuota tik Nacionalinio vėžio instituto veikla. Onkologinės pagalbos organizavimo principai, pacientų srautų valdymas, daugiadalykio gydymo organizavimas ir kokybės užtikrinimo mechanizmai nustatyti tik ministro įsakymuose, o mokslo ir klinikos integracija – apskritai nereglamentuota. Kaip tik šią spragą ir siūloma užpildyti.

---

 
Apie tai, ką įstatymas reikštų pacientui, gydytojui ir ligoninei, kalbamės su Nacionalinio vėžio centro direktoriumi doc. dr. Valdu Pečeliūnu.
 
- Sergamumo prognozės Lietuvai nėra palankios, o gydymo rezultatai gerėja. Kaip šie du dalykai keičia sistemai keliamus reikalavimus ir kaip veikia onkologijos diagnostikos bei gydymo sistema?
 
- Ateityje onkologinių ligų iššūkis visuomenei ir sveikatos apsaugos sistemai tik didės, todėl fragmentiški ar trumpalaikiai sprendimai nebebus veiksmingi. Remiantis 2025 metų Europos Komisijos ir EBPO ataskaitos bei Europos vėžio informacinės sistemos (ECIS) duomenimis, 2022-2040 metais naujų vėžio atvejų skaičius Lietuvoje išaugs apie 13 procentų. Lietuva jau dabar susiduria su prastesniais rodikliais: 2022 metais vyrų sergamumas vėžiu (780 atvejų 100 tūkstančių gyventojų) viršijo ES vidurkį (684), o vyrų mirtingumas nuo vėžio buvo net 30 procentų didesnis nei ES vidurkis.
Prie to prisideda ir demografija – 65 metų ir vyresnių žmonių, tarp kurių onkologinių ligų paplitimas didžiausias, ateityje tik daugės. Bet didžiausias paradoksas kitas: gerėjant gydymo metodikoms ir jų efektyvumui, labai padaugėjo asmenų, gyvenančių su vėžio diagnoze. Vėžys vis dažniau tampa lėtine liga, todėl daugėja pacientų, kuriems reikalinga ilgalaikė stebėsena, reabilitacija ir paliatyvioji pagalba.
Vėžio gydymas yra išskirtinai kompleksinis procesas, nes jis neapsiriboja viena gydymo įstaiga, vienu specialistu ar vienu gydymo metodu. Paciento kelias prasideda nuo ligos įtarimo ir ankstyvos diagnostikos, apima išsamius laboratorinius, radiologinius, molekulinius ir genetinius tyrimus, daugiadalykės specialistų komandos sprendimus, chirurginį, medikamentinį ir spindulinį gydymą, o vėliau – reabilitaciją, ilgalaikę stebėseną, psichologinę ir socialinę pagalbą, o esant poreikiui – paliatyviąją pagalbą.
Šiuolaikinėje onkologijoje vis didesnę reikšmę įgyja ir personalizuota medicina, klinikiniai tyrimai bei naujų mokslo žinių ir technologijų perkėlimas į klinikinę praktiką. Be to, vėžys vis dažniau tampa ilgai kontroliuojama lėtine liga, todėl sveikatos sistema turi rūpintis pacientu ne tik aktyvaus gydymo laikotarpiu, bet ir daugelį metų po jo. Todėl būtina sukurti ilgalaikę, stabilią ir kompleksiškai veikiančią onkologinės priežiūros sistemą, o vienas galimų sprendimų – ją reglamentuoti įstatymo lygmeniu.
 
- Kodėl ta fragmentacija apskritai atsiranda?
 
- Onkologinėje pagalboje dalyvauja visų lygių sveikatos priežiūra – pradedant šeimos gydytoju, tęsiant antrinio lygio įstaigomis ir baigiant tretinio lygio centrais. Kai paciento kelyje dalyvauja tiek subjektų, reikia labai aiškiai apibrėžti, kas už ką atsako ir kuriame lygyje kas atliekama. Šiandien už kiekvieną atskirą paslaugą tiesiogiai atsako konkreti įstaiga, bet pagrindo, viską rišančios grandies – mažoka. O kai nėra aiškios atsakomybės, sistema veikia lėtai ir ne visada atliepia pacientų lūkesčius.
 
- Onkologinių paslaugų teikimas Lietuvoje jau reglamentuojamas ministro įsakymais. Kodėl jų nepakanka?
 
- Jie reglamentuoja tik atskirus paslaugų teikimo elementus, bet nesukuria vientiso ir stabilaus visos sistemos modelio. Poįstatyminiai aktai gali nustatyti konkrečius reikalavimus, tačiau negali teisiškai apibrėžti onkologijos klasterio vietos nacionalinėje sveikatos sistemoje, jo valdymo ir koordinavimo mechanizmų, įstaigų teisių bei pareigų, mokslo ir klinikinės praktikos integracijos pagrindų. Be to, ministro įsakymai yra lengvai keičiami, todėl neretai sistema priklauso nuo trumpalaikių administracinių ar politinių sprendimų.
Lietuvos teisinėje sistemoje jau turime pavyzdžių, kai kompleksinės sritys – psichikos sveikata, kraujo donorystė, slauga – reguliuojamos atskirais įstatymais. Įstatymas reikalingas, kad įtvirtintų ilgalaikį valstybės įsipareigojimą ir teisinį karkasą, o konkretūs praktiniai reikalavimai ir toliau būtų detalizuojami ministro įsakymais.
Beje, šiuo metu vyksta labai teigiamas žingsnis – įsakymo Nr. V-156 peržiūra ir naujos redakcijos, kuri nustatys onkologijos klasterio veikimo principus, priėmimas. Bet siekiant sistemos stabilumo reikia turėti omenyje, kad įstatymą pakeisti yra žymiai sudėtingiau.
 
- Ar yra Europos valstybių, pasirinkusių onkologiją reguliuoti įstatymo lygmeniu?
 
- Taip. Lenkija 2023 metais priėmė Nacionalinio onkologijos tinklo įstatymą, kuris sistemiškai reglamentuoja tinklo organizavimą ir veiklą, kokybės stebėseną, Nacionalinės onkologijos tarybos funkciją, finansavimo principus bei diagnostikos ir gydymo koordinavimą. Tai apima tuos pačius elementus, kurie būtini ir Lietuvai: tinklo struktūrą, kokybės standartus, paciento kelio koordinavimą ir duomenų valdymą. Lenkijos įstatymas net įvedė atskirą paciento kelio koordinatoriaus pareigybę ir apibrėžė jo atsakomybes. Svarbu tai, kad paciento kelio koordinavimas būtų įtvirtintas kaip neatsiejama onkologinės pagalbos sistemos dalis ir valstybės garantuojamas principas.
Šiaurės šalys šiuo keliu nuosekliai eina jau du dešimtmečius. Jos įteisino pacientų kelius, sutvarkė paslaugų teikimą regionuose, susiejo mokslą su klinika ir išmoko sprendimus grįsti duomenimis. Danijoje ir Švedijoje šis nuoseklus darbas atsispindi ten, kur svarbiausia – jų pacientai gyvena ilgiau.
 
- Pradiniuose svarstymuose figūravo trys klasterių centrai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, o ministro įsakyme nurodytos penkios įstaigos. Kiek jų galiausiai bus?
 
- Įsakyme buvo nurodytos penkios įstaigos, bet regioniškumas jame nebuvo apibrėžtas. Dalis paslaugų gali būti suteikta tik tretinio lygio centruose, o dalis – ypač susijusių su retomis ligomis – turėtų būti teikiamos tik viename iš trijų centrų, kuriame garantuojama pakankama diagnostikos ir gydymo patirtis, užtikrinta reikiama medicininė infrastruktūra. Pacientai taip pat turėtų gauti prieigą prie klinikinių tyrimų tais atvejais, kai standartinio gydymo nepakanka arba jo nereikia. Valstybės užduotis – užtikrinti, kad pacientas būtų gydomas ne tiesiog arčiausiai esančioje įstaigoje, o ten, kur konkrečios ligos gydymui sutelkta didžiausia kompetencija ir sudarytos sąlygos pasiekti geriausią gydymo rezultatą.
Todėl buvo teikiamas siūlymas apibrėžti tris regionus ir jų pacientams užtikrinti visų lygių aukščiausios kokybės pagalbą kiek įmanoma arčiau namų. Planuojama, kad trys įstaigos bus koordinuojančios ir atsakingos už regiono bei paciento kelio regione rodiklius. Tas atsakomybių priskyrimas yra vienas svarbiausių dalykų.
 
- Ar tai nereiškia, kad pacientui teks važiuoti toliau nuo namų?
 
- Šiaurės šalyse esminis lūžis įvyko tada, kai teisės aktais buvo užtikrinta paslaugų koncentracija – retesnės procedūros sutelktos ten, kur jas atliekantys centrai gali kaupti patirtį. Logika paprasta: jei nedidelius pacientų srautus išbarstysime po visas įstaigas, nė viena nesukaups nei patirties, nei kompetencijos, nei technologinės bazės dirbti aukščiausiu lygiu.
Tačiau šis principas veikia abiem kryptimis. Paslaugos, kurios nėra išskirtinai retos, priešingai – artinamos prie žmogaus. Sudėtingas gydymas telkiamas kompetencijos centruose, o visa kita lieka arčiau namų. Ir tokie sprendimai turi būti priimti sąmoningai, o ne palikti savaiminiam susiklostymui.
 
- Praktikoje viskas prasideda rajone. Žmogui įtariamas onkologinis procesas – kas vyksta toliau?
 
- Pirmas žingsnis – įtarti ligą. Šeimos gydytojas ar bet kuris specialistas turi labai aiškią gairių sistemą: sureglamentuoti 28 skirtingi pacientų keliai, kuriuose tiksliai aprašyta, kokius veiksmus jis turi atlikti. Rengdami teisės aktą sąmoningai supaprastinome reikalavimus – tyrimai, kurių reikia įtarimui pagrįsti, turi būti prieinami jau šeimos gydytojo lygmeniu, kad pacientas neužstrigtų pirminėje grandyje.
Kai įtarimas pagrįstas, gydytojas arba pats pacientas susisiekia su vienos iš klasterio įstaigų kontaktų centru ir registruojasi pirmam vizitui. Nuo jo per keturias savaites turi būti atliktas pilnas ištyrimas, nustatyta tiksli diagnozė ir priimtas daugiadalykės komandos sprendimas dėl gydymo – nes solo praktika onkologijoje nebeegzistuoja, sprendime dalyvauja ir chirurgai, ir spindulinės terapijos specialistai, ir patologai, radiologai, genetikai.
 
- Ar terminai jau matuojami, ar kol kas tai tik siekiamybė?
 
- Nacionaliniame vėžio centre mes juos jau matuojame – laiką nuo siuntimo iki pirmos konsultacijos, iki daugiadalykio konsiliumo ir iki gydymo pradžios. Matome, kad skirtumai gana reikšmingi. Įstaigos, turinčios geriausius laikus, puikiausiai atitinka Šiaurės šalių standartus, bet yra regionų ir įstaigų – kai kurios net ir Vilniuje, – kurios nuo šių standartų dar gerokai atsilieka.
Duomenis su regionų įstaigų vadovais jau aptarėme, dar vieną susitikimą planuojame šį rudenį – ten ieškosime sprendimų, kaip visiems priartėti prie standarto. Duomenų srautą turime, todėl matysime, ar priimti sprendimai duoda rezultatą.
 
- Eilės onkologijoje – bene skaudžiausias pacientų klausimas. Ar pertvarka leis greičiau patekti pas specialistą?
 
- Savalaikės pagalbos užtikrinimas yra itin didelis iššūkis, ypač kai paslaugos nemokamos ir prieinamos visiems. Onkologijoje šiai problemai spręsti turime vadinamuosius žaliuosius koridorius: kai liga realiai įtariama, pacientas neturi laukti bendroje eilėje. Jų tvarka šiuo metu tobulinama ministro įsakymo lygmeniu, ir šį žingsnį vertinu labai teigiamai.
Tačiau Lenkijos ir Skandinavijos pavyzdžiai rodo, kad tik paciento kelio įteisinimas įstatymu leistų garantuoti prieinamumą būtent tada, kai jo labiausiai reikia. Svarbiausia – tai tiesiogiai lemia gydymo kokybę, nes vėlavimas onkologijoje yra aiškiai įrodytas neigiamas prognostinis veiksnys.
 
- Ar tokiai sistemai užteks specialistų?
 
- Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Onkologija specialistus traukia – nepaisant sudėtingumo, ji inovatyvi, ir nemaža dalis medikų nori dirbti būtent joje. Bet ar to užteks ateityje? Manau, kad ne. Nedarant sisteminių veiksmų specialistų trūkumas jau artimiausiais metais gali pradėti riboti paslaugų teikimą. Todėl reikia stabilios aplinkos. Onkologija ir taip nėra lengva sritis – jeigu prie to prisideda dar ir neapibrėžtumas, specialistas rinksis kitą, patrauklesnį darbą.
 
- Ką pacientas realiai pajustų priėmus tokį įstatymą?
 
- Pacientas gautų ne atskirų, fragmentuotų paslaugų rinkinį, o aiškų, teisiškai garantuotą ir koordinuotą kelią per visą sveikatos priežiūros sistemą. Sistema pati lydėtų žmogų nuo įtarimo iki diagnostikos, gydymo, reabilitacijos, ilgalaikės stebėsenos ir gyvenimo po ligos.
Jam tai reikštų didesnį aiškumą, mažesnę nežinomybę ir greitesnį patekimą pas specialistus, nes būtų griežtai stebimi visi terminai. Be to, įstatymas užtikrintų lygias galimybes gauti kokybišką pagalbą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos: sudėtingas gydymas būtų telkiamas aukščiausios kompetencijos centruose, tačiau patekimas į juos – sklandžiai sukoordinuotas.
Esminė žinutė paprasta: ne pats pacientas turi ieškoti savo kelio, kai susiduria su liga. Sistema turi tą kelią nurodyti.
 
- Kritikai sakys, kad kiekvienas naujas įstatymas atneš dar daugiau biurokratijos...
 
- Įstatymo tikslas nėra reguliuoti smulkias klinikines detales, konkrečius tyrimus, vaistus ar gydymo metodus. Jo paskirtis – įtvirtinti tik tai, kas turi išlikti stabilu: sistemos struktūrą, atsakomybių pasiskirstymą, paciento kelio koordinavimą, kokybės vertinimą ir mokslo bei klinikos integracijos pagrindus. Dinamiški dalykai – gydymo gairės, metodikos, protokolai – ir toliau būtų reglamentuojami ministro įsakymais. Įstatymas kaip tik padeda panaikinti teisinį neaiškumą ir fragmentaciją, o ne padidina reguliavimo naštą.

---

 
Mini interviu
 
Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. dr. Dalius Jatužis:
 
- Onkologinės pagalbos pertvarka vyksta jau kelerius metus. Kodėl taryba nusprendė siūlyti ją įtvirtinti įstatymu būtent dabar?
 
- Visi matome, kad onkologinių ligų našta auga sparčiau, nei sveikatos apsaugos sistema spėja prisitaikyti – naujai nustatomų atvejų per du dešimtmečius padaugėjo 30 procentų, o sergančiųjų skaičius išaugo 2,5 karto, ir šis iššūkis didės. Tuo pat metu vyksta esminiai onkologijos paslaugų organizavimo pokyčiai: kuriami trys regioniniai onkologijos klasteriai, konsoliduojamas Nacionalinis vėžio centras ir institutas, rengiama nauja SAM įsakymo Nr. V-156 redakcija. Tokio masto pertvarkai ir jos tvarumui reikia stabilaus teisinio pagrindo.
 
- Kurios onkologinės pagalbos sritys šiandien lieka už įstatymo ribų?
 
- Šiandien įstatymo lygmeniu reglamentuota tik Nacionalinio vėžio instituto veikla. Onkologinės pagalbos organizavimo principai, pacientų srautų valdymas, daugiadalykio gydymo tvarka ir kokybės užtikrinimo mechanizmai lieka poįstatyminiuose aktuose, o mokslo ir klinikinės praktikos integracija apskritai niekaip nereguliuojama.
 
- Sprendimas buvo priimtas po ilgesnio svarstymo. Kurie klausimai posėdyje kėlė daugiausia diskusijų?
 
- Paciento kelio – nuo ankstyvos diagnostikos iki specializuoto gydymo ir ilgalaikės priežiūros – vientisumas, onkologijos kokybės rodiklių rinkinys ir jų stebėsena, Visapusiško vėžio centro modelio plėtra Lietuvoje, Vėžio registro stiprinimas, onkologijos klasterio valdymo modelis. Tai jautrūs klausimai, tiek institucijoms, tiek pacientams tiesiogiai aktualūs procesai.
 
- Taryba prašo įtraukti onkologinės priežiūros klausimus į Vyriausybės ir Seimo rudens sesijos teisėkūros planus. Ką realiai pavyktų pasiekti iki metų pabaigos?
- Realistiškai žiūrint, priimto įstatymo šiemet nesitikime. Tačiau onkologijos klausimų įtraukimas dar šiemet būtų konkretus signalas, kad procesas jau oficialiai prasidėjo, ir SAM turi pagrindą dar šiais metais pradėti rengti įstatymo projektą.

---

Komentaras

Klaipėdos universiteto ligoninės vadovas prof. dr. Audrius Šimaitis:

„Tokiam modeliui jau turime tvirtą pagrindą“

- Onkologinės pagalbos reglamentavimui įstatymu pritariu, tačiau svarbiausia čia ne nauda vienai ar kitai ligoninei, o nauda pacientui. Turi būti aiškiai apibrėžta, kur, kas ir per kiek laiko pacientui turi suteikti specializuotą onkologinę pagalbą.
Šiuo metu turime penkis sveikatos apsaugos regionus, tačiau praktika rodo, kad toks modelis neveikia taip efektyviai, kaip turėtų. Mano įsitikinimu, Lietuvai reikėtų tai peržiūrėti ir formuoti tris stiprius sveikatos apsaugos regionus – Vakarų, Vidurio ir Rytų. Kiekvieno jų centre turėtų būti universiteto ligoninė, koordinuojanti aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas visame regione.

Onkologija yra išskirtinai sudėtinga medicinos sritis, todėl tokia pagalba turi būti koncentruojama centruose, turinčiuose reikiamą kompetenciją, specialistų komandą ir modernią diagnostikos bei gydymo infrastruktūrą. Onkologinio paciento gydymas beveik visada reikalauja multidisciplininės komandos, o visą tokios kompetencijos spektrą realiai gali užtikrinti aukščiausio lygio, pirmiausia – universiteto ligoninės.

Didžiausia problema šiandien ta, kad nacionaliniu mastu nėra iki galo aiškiai reglamentuota, kur ir kokio lygio onkologinė pagalba turi būti teikiama. Dėl to dalis pacientų vis dar gali būti gydomi įstaigose, neturinčiose viso šiuolaikinei onkologijai būtino kompetencijų ir multidisciplininės komandos spektro. Tai sisteminė problema, kurios viena ligoninė ar vienas regionas išspręsti negali. Įstatymas turėtų nustatyti aiškius paciento kelio algoritmus – nuo įtarimo ar diagnozės iki specializuotos konsultacijos ir gydymo, numatant konkrečius terminus, per kuriuos pacientas turi gauti reikiamą pagalbą.

Klaipėdos universiteto ligoninėje tokiam modeliui jau turime tvirtą pagrindą. Esame sutelkę visų pagrindinių grandžių specialistus, ne vienerius metus veikia multidisciplininės komandos ir reguliariai vyksta pacientų atvejų aptarimai – be jų onkologinio paciento gydymo kelias pas mus neprasideda. Daugiadalykėje komandoje parenkamas personalizuotas ir tik tam pacientui geriausiai tinkantis gydymo modelis.

KUL pirmoji šalyje pradėjo taikyti žaliąjį koridorių onkologiniams pacientams. Jo esmė – ne tik greičiau suteikti medicinos paslaugas, bet ir nepalikti žmogaus vieno sudėtingame gydymo procese. Pacientui priskiriamas atvejo vadybininkas, kuris jį lydi visame diagnostikos ir gydymo kelyje, padeda koordinuoti konsultacijas, tyrimus bei kitus gydymo etapus. Nuo pat diagnozės nustatymo momento suteikiama ir psichologo pagalba, nes onkologinė diagnozė dažnai iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą. Turime specialistus ir jau veikiančią paciento kelio organizavimo sistemą, todėl esame pasirengę ją toliau stiprinti ir pritaikyti prie vienodų nacionalinių onkologinės pagalbos standartų.

Antras labai svarbus klausimas – valstybės investicijos į modernią diagnostikos ir gydymo infrastruktūrą. Komandas turime sukomplektuotas, tačiau Vakarų Lietuvos onkologijos centrui būtinos tolesnės investicijos į įrangą. Regionui reikalingas PET diagnostikos aparatas, taip pat būtina atnaujinti spindulinės terapijos infrastruktūrą. Šiuo metu ligoninėje esantys linijiniai greitintuvai eksploatuojami intensyviai – kasdien dirbama iki vėlyvo vakaro, o jų techninis resursas jau viršijęs numatytą eksploatavimo laiką. Tokio masto infrastruktūros atnaujinimas negali būti vien ligoninės atsakomybė: jeigu valstybė apsisprendžia dėl trijų onkologinės pagalbos centrų modelio, ji turi užtikrinti ir tolygias investicijas, leidžiančias šiems centrams vykdyti jiems priskirtą funkciją.
Mūsų tikslas aiškus: Vakarų Lietuvos žmogus turi gauti tokios pačios kokybės šiuolaikinę onkologinę pagalbą, kokią gali gauti pacientas bet kuriame kitame stipriame Lietuvos ar Europos onkologijos centre.