Durys užrakintos
 
Joniškiečiui, sunegalavusiam po aštuntos vakaro, galimybių sulaukti pagalbos vietos ligoninėje nėra. Priėmimo skyrius naktimis nedirba, laboratorijos licencija panaikinta, o Vidaus ligų skyrius uždarytas dar nuo 2024-ųjų. Naktį visą rajoną saugo du greitosios medicinos pagalbos ekipažai, o pacientai vežami į artimiausią veikiantį skubios pagalbos skyrių Šiauliuose. Kodėl susiklostė tokia situacija ir kaip ją spręsti, praėjusią savaitę domėjosi Joniškio ligoninėje apsilankę Seimo nariai.
 

„Priėmimo skyrius nebedirba nuo aštuonių vakaro iki aštuonių ryto. Klausimas, ar tikrai užtikriname, kad gyventojas pirmąją pagalbą gautų laiku. Juk yra būklių, kai pagalba turi būti suteikta per pusvalandį ar valandą – pavyzdžiui, ištikus infarktui. Kartais nutinka taip, kad nei rajono ligoninė, nei greitoji net negali suleisti kraują skystinančių vaistų, nors svarbu, kad jie suveiktų per pirmąsias valandas“, – kalbėjo Seimo narys Tomas Domarkas.

 
Nuostabos neslėpė ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja Lina Šukytė-Korsakė.
 
„Visą laiką keliauju – nuvažiuoju į vieną centrinę ligoninę ir į vieną rajoninę. Joniškis mane tikrai nustebino. Aštuoni tūkstančiai gyventojų vien mieste – ir nėra skubios pagalbos skyriaus. Iškart lyginu: Šilalėje mieste gyvena penki tūkstančiai žmonių, o skubios pagalbos skyrius dirba visą parą, ir atstumas iki Tauragės – trisdešimt kilometrų. Čia panašiai, iki Šiaulių atstumas irgi panašus. Labai keista, kodėl taip yra. Juk skubi pagalba yra, kad galėtum padėti čia ir dabar. Tai kaip padedama Joniškio gyventojams, kuriems pagalbos prireikia po aštuntos vakaro?“ – stebėjosi parlamentarė.
 
Žadėjo, kad nepajus
 
Primename, kad apie sprendimą uždaryti Vidaus ligų skyrių ir naktinę skubią pagalbą „Lietuvos sveikata“ rašė dar užpernai balandį.
 
Tuomet ligoninei vadovavęs Martynas Gedminas rajono tarybos nariams aiškino, kad vidaus ligų gydytojų tiesiog nebeliko, o pastangos prisikviesti specialistus siūlant didelius atlyginimus nuėjo veltui: „Mūsų gydytojai vyresni nei septyniasdešimties metų, aštraus proto, puikiai tinkami darbui, bet žmonės sako, kad jau dabar norime pailsėti.“
 
M.Gedminas tikino, kad gyventojai pokyčių nepajus, o apie 85 procentai paslaugų išliks. Sudėtingesnių ligonių, kuriems per naktį reikia gydytojų stebėjimo, anot jo, pasitaiko du trys per savaitę – juos žadėta vežti į Šiaulius. Tarybos narei Nijolei Valuckienei paklausus, kas bus, jeigu naktį pacientui pablogės, buvo atsakyta, kad slaugytoja tiesiog iškvies greitąją. Tarybos nariai dvejojo, ar greitoji spės atvykti laiku ir ar slauga tikrai gali pakeisti Vidaus ligų skyrių.
 
Tuometis vadovas prognozavo, kad ir kaimyniniai rajonai greitai priims tokius pačius sprendimus, tačiau ši prognozė nepasitvirtino – kaimyniniuose rajonuose skyriai tebeveikia.
 
Problemos nematė ir tuometis rajono meras Vitalijus Gailius. „Ligoninei sekasi ypač gerai. Ambulatorinių paslaugų spektras auga. Tiesiog vienu metu trys gydytojai sulaukė pensinio amžiaus ir baigėsi licencija“, – situaciją komentavo jis.
 
Vadovė: į gyventojus atsižvelgta nebuvo
 
Nuo balandžio ligoninei vadovaujanti Aranta Būtautaitė situaciją mato kitaip. Ji pabrėžia, kad skubioje pagalboje finansinis rentabilumas negali būti vienintelis rodiklis.
 
„Naktį atvyks vidutiniškai trys keturi pacientai, ir jau visiškai aišku, kad rentabilumo nėra. Bet tai nereiškia, kad paslaugos nereikalingos. Atvažiuos keturi, kuriems skaudės pilvą, bet galbūt bus vienas su infarktu. Mūsų pareiga ir yra padėti tam, kuriam pagalbos reikia labiausiai“, – tvirtino Joniškio ligoninės vadovė Aranta Būtautaitė.
 
A.Būtautaitė teigė nenorinti sverti ankstesnių sprendimų, tačiau pripažino, kad žingsnis atsisakyti naktinės pagalbos buvo rizikingas.
 

„Žvelgti atgal nemėgstu, bet tenka pripažinti – nustoti naktimis teikti skubią medicinos pagalbą buvo drąsus žingsnis. Tema jautri, nes lygiagrečiai vyksta ir diskusijos dėl greitosios ekipažų skaičiaus. Vertinant Joniškio padėtį ir tai, kad ekipažai yra du, manau, jog naktinis skubios pagalbos užtikrinimas yra būtinas“, – teigė Joniškio ligoninės vadovė Aranta Būtautaitė.

 
„Ta situacija buvo tušuojama ir medijoje, ligoninė buvo pristatoma kaip pavyzdinė. Klausimas, ar buvo atsižvelgta į žmogaus prioritetus. Jeigu būtų kalbėta iš anksto, žmonės galbūt būtų reagavę kitaip, būtų pagalvoję – mums tai nenaudinga, norime išlaikyti ligoninę. Bet kai esi supažindinamas su jau priimtu faktu, jautiesi, tarsi būtum apgautas“, – sakė ligoninės vadovė.
 
Atlyginimai nebemotyvuoja
 
Dar vienas A.Būtautaitei tekęs palikimas – užmokesčio sistema. Joniškio ligoninėje anesteziologo alga siekia net iki devyniolikos tūkstančių eurų per mėnesį.
 
„Algos iš tikrųjų yra top trys Lietuvoje. Tačiau jos buvo nustatytos dar prieš man ateinant į vadovo pareigas“, – tikino ji.
 
Pasak A.Būtautaitės, darbuotojai prie tokių atlyginimų greitai priprato, o vienašališkai pakeisti sąlygų neleidžia Darbo kodeksas. Maža to, algų kėlimas tikslo nepasiekė: specialistų prisikviesti nepavyko, skyriai užsidarė, o didžiulės algos liko. Drauge nustojo veikti ir pati skatinimo logika.
 
„Motyvacinė sistema prieš keletą metų buvo naujovė – gydytojas gauna procentą už atliktą paslaugą. Visi galvojome, kad tai didelė paskata ir gydytojas darys maksimumą, kiek galės. Taip ir buvo, kol penkiasdešimt ar šimtas eurų į rankas nustojo būti motyvacija. Tada išsikraipo ir pačios vertybės. Gydytojas atvykęs pats pasirenka darbo intensyvumą ir užsidirba tiek, kiek pageidauja: lėčiau operuodamas nesivargindamas atlieka tris operacijas ir išvyksta namo. O aš turiu išlaikyti visą komandą ir apmokėti visas išlaidas“, – aiškino A.Būtautaitė.
 
Panašių pavyzdžių kitose šalies įstaigose teigė pastebėjusi ir L.Šukytė-Korsakė.
 
„Žinau įstaigų, kur daktarai ateina tik algos pasiimti, o dirbti išeina į privačias. Jeigu gydytojas atėjęs atidirba, kaip priklauso, aš nieko prieš – gerai, kad alga didelė. Bet žinau atvejų, kai specialistas ateina į ligoninę ir nė vieno paciento nekonsultuoja, nė vieno neoperuoja, nes pas jį niekas neužsirašo. Tai pamąstykit, už ką jūs jam tą algą mokat“, – kalbėjo parlamentarė.
 
Ligoninės vadovė atkreipė dėmesį, kad prisikviesti specialistus trukdo ir kita problema – atvykstančioms šeimoms trūksta reikiamos infrastruktūros ir sąlygų įsikurti.
 
„Turime didelę problemą, nes Joniškyje sunku rasti gyvenamąjį būstą – nėra pasiūlos. Aš galiu stengtis ir žadėti kalnus, bet jeigu žmogus neras, kur gyventi, ką veikti, jeigu jo antroji pusė neras darbo, – jis nevažiuos“, – komentavo ligoninės vadovė.
 
Specialistų ji teigė ketinanti ieškoti ne konkuruodama, o tardamasi su kaimynais.
„Mano tikslas – nuvykti į Respublikinę Šiaulių ligoninę ir susitarti su direktoriumi, kad gydytojui būtų leista atvykti ir pas mane. Kartais pagrindinės darbo įstaigos draudžia arba nerekomenduoja dirbti kitur. Jeigu susitarsime, pas mus ateis du, gal keturi gydytojai, ir problemą galėsime išspręsti“, – sakė direktorė.
 
Ankstesnės vadovybės palikimo sąraše – ir šiuolaikiška įranga kosmetologinėms bei grožio procedūroms. Anot A.Būtautaitės, paslaugoms neprigijus, įranga buvo išparduota aukcione.
 
Gelbsti dienos stacionaras
 
Pirmasis ligoninės vadovės siekis – atkurti laboratoriją.
 
„Įrangai reikia daugiau negu šimto tūkstančių eurų, tai didelė investicija. Bet klausimas kitas – laboratorijos išlaikymas. Kad atitiktume Akreditavimo tarnybos reikalavimus, su visais darbuotojais ji ligoninei kainuotų apie dvidešimt, dvidešimt penkis tūkstančius, o šiuo metu pagal sutartį su tiekėju už viską mokame apie penkiolika, šešiolika“, – skaičiavo A.Būtautaitė.
 
Naktinė skubi pagalba, pastebėjo ji, kainuoja nepalyginamai daugiau, nes vieno gydytojo čia nepakanka: „Jeigu norime atidaryti skubią medicinos pagalbą, per naktį reikia radiologo, rentgeno technologo, laboranto, gydytojo, slaugytojų, slaugos padėjėjų ir valytojų. Komanda iš tiesų didelė, o ir gydytojų budėjimo įkainiai dideli – iki pusės tūkstančio eurų į rankas už naktį. Tai didelė kaina atvažiuoti į provinciją.“
 
„Noriu paklausti, kokios yra jūsų dienos stacionaro darbo valandos? Gal dvylika valandų dirbate? Suprantu, kad skubios pagalbos neturite, bet gal grafikas pakeistas, prailgintas – kad dienos stacionaras galėtų dirbti iki aštuonių vakaro?“ – pasiteiravo L.Šukytė-Korsakė.
 
„Mūsų tikslas – bent išfiltruoti ir pakviesti pacientus, įvertinti jų būklę, dienos stacionare suteikti paslaugas, sudaryti gydymo planą ir padėti surasti tą pagalbą, kurios jiems reikia. Šiuo metu bandysime kompensuoti savo geranorišku darbu“, – teigė A.Būtautaitė.
 
„Juk nežinai, kada ir kur gyvenime gali atsidurti ir kas gali nutikti. Atvažiuoji į Joniškį – ir paslaugos negausi, nes jau tuoj aštuonios“, – dvejonėmis toliau dalijosi Seimo narė.
 
„Būna, atvyksta pacientų ir be dešimt aštuonios, – pritarė ligoninės direktorė. – Gydytojai yra atsakingi, jie įvertina paciento būklę, ir yra buvę atvejų, kai su tuo pacientu lieka visa komanda – ir iki dešimtos. Nepaleidžia jo, kol atvyksta reanimobilis ar paprasta greitoji iš Šiaulių, nes tai tiesiog yra mūsų atsakomybė. O kaip spręsti apmokėjimo klausimą – jau mano, kaip vadovės, reikalas.“
 
Palaikymą jaučia
 
Pasak A.Būtautaitės, problema savivaldybės atstovams pristatyta ne kartą ir palaikymą vadovė teigė jaučianti.
 
„Šitas sprendimas turi būti priimtas kartu su savivaldybe. Diskusija su meru vyksta aktyvi, palaikymas yra. Vienintelis mano klausimas – ar esame drąsūs ir ambicingi planuoti ne vienerius metus į priekį, o ne mažiau kaip penkerius, o geriausia – kad tai būtų dešimties metų strategija“, – sakė ji.
 
Pinigų iš savivaldybės vadovė teigė prašanti ne skoloms dengti, o plėtrai ir moderniai operacinei įrangai įsigyti. „Man, kaip vadovei, tai nėra būtinoji prekė. Bet jeigu turime viziją plėstis, reikia įrangos: norėdama išnaudoti ketvirtą operacinę ir pritraukti specialistų, turiu nusipirkti laparoskopą ir histeroskopą. Ar galiu sau leisti išleisti šimtą trisdešimt penkis tūkstančius, kai darbo užmokesčiui atiduodu beveik viską, ką uždirbu? Ne. Ar galiu gauti paramą? Taip. Tas finansavimas iš savivaldybės nėra, kaip įprastai atrodo, prašymas, nes nesusitvarkoma – tiesiog yra apskaičiuotos rizikos“, – aiškino A.Būtautaitė.
 
„Visada gali viską uždaryti. Atidaryti – ženkliai sunkesnis ir sudėtingesnis kelias. Jeigu įmanoma išlaikyti darbo vietas ir paslaugas, reikia laikytis iki paskutiniųjų, nes galvojame apie tuos žmones, kurie yra rajone. Ne visi turi galimybę nuvykti iki kito miesto.“