- Paciento kelias prasideda ten, kur pirmą kartą įtariama liga. Papasakokite, kas jūsų ligoninėje vyksta nuo tos akimirkos, kai medikas įtaria onkologinę ligą?
 
- Mūsų ligoninėje onkologinės ligos įtarimas nėra vieno gydytojo klausimas – tai tampa visos komandos klausimu. Principas aiškus: pacientas neturi likti vienas su diagnozės įtarimu ir siuntimu rankose. Turime padaryti viską, ką galime vietoje, kad kelias iki diagnozės patikslinimo ir, jeigu reikia, specializuoto onkologinio centro būtų kuo trumpesnis.
Jeigu gydytojas, vertindamas paciento simptomus, tyrimų rezultatus ar vaizdinę medžiagą, įtaria onkologinį procesą, tai aiškiai pažymima medicininėje dokumentacijoje ir pradedamas kryptingas ištyrimas. Atlikus vaizdinius tyrimus vyksta vidinė specialistų diskusija: kartu vertinami simptomai, radiologiniai vaizdai, laboratorinių ir kitų tyrimų rezultatai, sprendžiama, kokių papildomų tyrimų reikia ir koks turėtų būti tolesnis paciento kelias.
Čia labai svarbus multidisciplininis požiūris. Esame daugiaprofilinė, tačiau kartu optimalaus dydžio ligoninė. Mūsų specialistai vieni kitus pažįsta, gali labai greitai susisiekti, parodyti tyrimą, aptarti konkretų klinikinį atvejį. Nereikia sudėtingos komunikacijos grandinės, kad radiologas, chirurgas, vidaus ligų gydytojas, urologas, gastroenterologas ar kitas specialistas kartu įvertintų situaciją.
Tai, kas kartais vertinama kaip mažesnės ligoninės ypatumas, šiuo atveju tampa mūsų pranašumu. Komunikacija yra glaudi, sprendimai priimami greitai, o iš to pirmiausia laimi pacientas.
Po atliktų vaizdinių tyrimų pacientas pas reikalingus specialistus pas mus dažnai patenka greičiau nei didžiuosiuose miestuose. Suprantame, kad didieji centrai turi visai kitus pacientų srautus ir aukščiausio lygio kompetencijas, tačiau būtent todėl dalis diagnostikos ir paciento parengimo gali bei turi būti atliekama arčiau jo gyvenamosios vietos.
 
- Ar išleisdami pacientą žinote, kada ir pas ką jis pateks?
 
- Ambulatorinėje grandyje, įtarus onkologinę ligą, pacientas nukreipiamas žaliuoju koridoriumi. Apie 90 proc. mūsų pacientų, kuriems nustatomas ar pagrįstai įtariamas onkologinis procesas, tolesniam ištyrimui išvyksta būtent šiuo keliu.
Pats kelias veikia, tačiau ambulatoriniame etape vis dar trūksta sisteminio grįžtamojo ryšio. Gydytojas ne visada automatiškai gauna informaciją, kas su jo pacientu įvyko toliau, todėl mūsų gydytojai patys ieško informacijos, ar diagnozė pasitvirtino, kur pacientas pateko, koks gydymas paskirtas ir koks numatytas tolesnis jo kelias.
Stacionare situacija kitokia. Čia paciento kelio koordinavimą prisiima gydantis gydytojas. Nustačius arba pagrįstai įtarus onkologinę ligą, gydytojas pats pagal turimus kontaktus susisiekia su atitinkamo profilio specialistais specializuotame vėžio centre, pristato paciento klinikinę situaciją, atliktus tyrimus ir derina tolesnius veiksmus.
Priklausomai nuo diagnozės ir paciento būklės, derinamas jo perdavimas konsultacijai, papildomam specializuotam ištyrimui arba tiesiogiai tolesniam stacionariniam gydymui. Pacientas perduodamas kartu su jau atliktais laboratoriniais ir instrumentiniais tyrimais, radiologiniais vaizdais bei visa reikalinga klinikine informacija.
Taigi stacionarinis pacientas neišleidžiamas tiesiog su siuntimu rankose. Jį viena gydytojų komanda perduoda kitai. Manau, būtent toks principas turėtų būti viso vėžio klasterio pagrindas – ne „siuntimas–pacientas–nauja registracija“, o „gydytojas–gydytojui, komanda–komandai“.
 
- Ar sekate, kiek laiko praeina nuo įtarimo jūsų ligoninėje iki tos dienos, kai pacientas atsiduria pas specialistą?
 
- Stacionare visas procesas vyksta gana greitai. Dažniausiai per 3-4 dienas pacientą pavyksta išsamiai ištirti ir pradėti derinti jo perdavimą, o maždaug per savaitę jis būna visiškai parengtas tolesniam specializuotam ištyrimui ar gydymui. Jeigu klinikinė situacija reikalauja, perdavimas į vėžio centrą organizuojamas ir greičiau.
Ambulatorinėje grandyje, pavyzdžiui, po endoskopinių tyrimų, įtarus piktybinį susirgimą, pacientui išduodamas skubus siuntimas konsultacijai žaliuoju koridoriumi į trečio lygio gydymo įstaigą. Iš pacientų grįžtamojo ryšio matome, kad reikalingą specialistą jie dažniausiai pasiekia per 7-14 dienų. Tačiau ir čia mūsų gydytojo darbas nesibaigia siuntimo išrašymu. Turime onkologų, chirurgų, proktologų ir kitų specialistų, su kuriais bendradarbiaujame, todėl esant poreikiui gydytojas pats ieško galimybės pacientą kuo greičiau siųsti pas tinkamą specialistą.
Pacientui patekus į klasterinę įstaigą, jau atliekami tie papildomi tyrimai, kuriems reikalingos trečio lygio kompetencijos, tikslinamas ligos išplitimas, atvejis aptariamas multidisciplininės komandos konsiliume ir numatoma gydymo taktika. Pavyzdžiui, gastroenterologinio profilio pacientams didžiąją dalį reikalingo ištyrimo atliekame Druskininkuose, todėl į trečio lygio konsultaciją žmogus gali atvykti jau su atliktais tyrimais ir reikalinga klinikine informacija.
Mūsų tikslas – kad pacientas į vėžio centrą išvažiuotų ne pradėti diagnostikos nuo nulio, o jau maksimaliai ištirtas. Specializuotas centras tuomet gali koncentruotis į tai, kam jis ir yra skirtas – diagnozės galutiniam patikslinimui, ligos išplitimo įvertinimui ir optimalios gydymo taktikos parinkimui.
Turime gerų pavyzdžių iš Skubiosios pagalbos skyriaus. Pacientui patekus į priėmimą ir atlikus kompiuterinę tomografiją, tam tikrais atvejais jau maždaug po 20 minučių galime turėti aiškų radiologinį vaizdą, rimtą onkologinės ligos įtarimą ir pradėti organizuoti tolesnį jo kelią.
Turime ir konkretų neseną ambulatorinio paciento kelio pavyzdį. 55 metų moteris liepos 25 dieną atvyko profilaktiniam pilvo organų ultragarsiniam tyrimui. Tyrimo metu kairiajame inkste buvo pastebėtas hipervaskuliarus darinys, panašus į inkstų ląstelių karcinomą (RCC), todėl iš karto rekomenduota neatidėliotina urologo konsultacija ir KT arba MRT diagnozei patikslinti.
Liepos 27 dieną pacientė gavo šeimos gydytojo siuntimą, o jau kitą dieną – liepos 28-ąją – buvo konsultuota mūsų ligoninės urologo. Įvertinus apie 45 mm darinį kairiajame inkste, paskirta pilvo kompiuterinė tomografija.
Liepos 31 dieną 9 valandą KT buvo atlikta, o 10.42 val. tyrimas jau buvo aprašytas ir jo rezultatas įkeltas į e.sveikatą. KT patvirtino vaskuliarų, į RCC panašų darinį, o tirtoje pilvo srityje onkologinio proceso išplitimui būdingų pakitimų nenustatyta. Toliau numatyta pakartotinė urologo konsultacija ir sprendimas dėl tolesnio pacientės kelio.
Taigi nuo profilaktinio tyrimo metu atsitiktinai pastebėto įtartino darinio iki išsamios KT diagnostikos praėjo vos šešios dienos. Urologo konsultacijos pacientė sulaukė kitą dieną po siuntimo gavimo, o KT tyrimo rezultatas buvo pateiktas mažiau nei per dvi valandas nuo tyrimo atlikimo.
Manau, šis atvejis labai gerai parodo, ką gali daugiaprofilinė rajoninė ligoninė, kai vienoje vietoje turi diagnostiką, specialistus ir glaudžią jų tarpusavio komunikaciją.
Būtent tokį savo vaidmenį matome vėžio klasteryje: greitai atpažinti, maksimaliai ištirti, multidiscipliniškai įvertinti ir perduoti pacientą specializuotam centrui jau pasirengus kitam gydymo etapui.
Jeigu prie šio veikiančio modelio dar turėtume galimybę pacientą tiesiogiai perduoti klasterio atvejo vadybininkui, kuris perimtų jo registracijos ir tolesnio kelio koordinavimą trečio lygio įstaigoje, tai būtų konkretus sistemos patobulinimas. Pacientui nebereikėtų pačiam ieškoti, kur ir pas ką registruotis – atsakomybę už kitą jo žingsnį perimtų sistema.
 
- Informacija turėtų judėti abiem kryptimis. Ar sužinote, kas su jūsų pacientu vyksta specializuotame centre?
 
- Stacionarinių pacientų atveju grįžtamasis ryšys yra labai geras. Kadangi gydantis gydytojas pats komunikuoja su specializuotu centru ir koordinuoja paciento perdavimą, informaciją apie diagnozės patvirtinimą mūsų gydytojai gauna praktiškai 100 procentų atvejų.
Ambulatorinėje grandyje situacija nėra tokia vientisa. Informacija ne visada automatiškai grįžta pas pacientą siuntusį gydytoją, todėl mūsų gydytojai patys aktyviai ieško informacijos apie tai, ar diagnozė pasitvirtino ir kas su pacientu vyksta toliau.
Būtent čia matytume vieną svarbiausių būsimo klasterio uždavinių. Turime sukurti ne tik sklandų paciento judėjimą į centrą, bet ir informacijos judėjimą atgal.
Informacija turėtų keliauti kartu su pacientu į abi puses: rajono ligoninė perduoda specializuotam centrui jau atliktų tyrimų rezultatus, radiologinius vaizdus ir klinikinę informaciją, o centras rajoninei ligoninei grąžina aiškią informaciją apie patvirtintą diagnozę, pasirinktą gydymą ir tai, kokią paciento priežiūros dalį vėliau galima tęsti arčiau jo gyvenamosios vietos.
Šiuo metu iš mūsų išvykusių onkologinių pacientų sugrįžta maždaug vienas iš dešimties. Dažniausiai jie sugrįžta slaugai, palaikomajam ar simptominiam gydymui. Manome, kad rajoninės ligoninės vaidmuo galėtų būti gerokai didesnis ir kituose paciento kelio etapuose, jeigu būtų aiškiai sutarta, kokios paslaugos po specializuoto gydymo gali būti saugiai ir kokybiškai teikiamos vietoje.
 
- Klasterių logika remiasi paslaugų koncentracija. Kurią onkologinės priežiūros dalį jūsų ligoninė pajėgi prisiimti pati ir ko dar trūksta?
 
- Jeigu kalbame apie diagnostines galimybes, šiandien Druskininkų ligoninėje turime praktiškai viską, ko reikia stipriai regioninei onkologinės diagnostikos grandžiai.
Esame daugiaprofilinė ligoninė. Turime visą parą veikiančią kompiuterinę tomografiją, laboratorinę diagnostiką, atliekame echoskopinius ir endoskopinius tyrimus – gastroskopijas, kolonoskopijas, bronchoskopijas. Turime chirurgijos, vidaus ligų, reanimacijos ir intensyviosios terapijos, skubiosios pagalbos, reabilitacijos bei kitų profilių paslaugas ir platų konsultuojančių specialistų tinklą.
Nuosekliai investuojame į diagnostikos galimybes. Šiais metais atnaujiname mamografijos ir kompiuterinio tomografo įrangą, esame atnaujinę echoskopus, turime modernią operacinę ir diagnostinę įrangą, C lankus. Dalyvaudami Lietuvos ir Lenkijos INTERREG projektuose kryptingai stiprinome vėžio diagnostikos galimybes.
Tačiau vien įrangos neužtenka. Turime specialistus, konsultantus, glaudžiai bendradarbiaujame tarpusavyje, o prireikus aukštesnio lygio kompetencijos turime ir telemedicinos galimybes. Tai leidžia dalį kompetencijos atnešti pas pacientą, o ne kiekvieną kartą pacientą vežti paskui kompetenciją.
Iš esmės vienintelis svarbus diagnostinis tyrimas, kurio neatliekame pačioje ligoninėje, yra magnetinio rezonanso tomografija. Tačiau ši paslauga teikiama Druskininkuose, todėl praktikoje tai paciento diagnostikos kelio nestabdo.
Todėl šiandien klausimą formuluočiau ne tik „ko mums trūksta?“, bet ir „kiek to, ką regioninės ligoninės jau turi, sistema yra pasirengusi panaudoti?“.
Aukščiausios kompetencijos centruose turi būti koncentruojama tai, kam iš tiesų reikalinga aukščiausio lygio onkologinė specializacija. Tačiau diagnostika, dalis konsultacijų, paciento parengimas specializuotam gydymui, vėlesnė stebėsena, reabilitacija, slauga ir palaikomasis gydymas gali būti atliekami arčiau žmogaus.
Ne kiekvienam tyrimui ar konsultacijai pacientas turi važiuoti šimtą ar daugiau kilometrų.
 
- Ko tikitės iš pertvarkos ir kas labiausiai neramina?
 
- Iš pertvarkos pirmiausia tikimės ne naujo formalaus įstaigų suskirstymo, o vientiso paciento kelio.
Šiandien savo stacionare jau matome modelį, kuris veikia: gydytojas įtaria ligą, komanda pacientą ištiria, specialistai tarpusavyje aptaria klinikinę situaciją, gydantis gydytojas susisiekia su specializuotu centru ir pacientas per kelias dienas maksimaliai ištirtas perduodamas tolesniam gydymui.
Norėtume, kad toks principas taptų visos sistemos standartu.
Pacientui, kuriam Druskininkuose nustatome onkologinės ligos įtarimą, neturėtų reikėti pačiam pradėti kito etapo klausimu: „O ką man dabar daryti?“ Sistema turėtų žinoti atsakymą už jį – kur pacientas vyksta, kada bus priimtas, kas jį perima, kokie tyrimai jau atlikti, kokių dar reikia ir kokia jo priežiūra vėliau gali būti tęsiama arčiau namų.
Labiausiai neramintų modelis, kuriame klasterizacija būtų suprasta tik kaip dar didesnė paslaugų koncentracija didžiuosiuose centruose.
Rajoninė ligoninė neturi būti tik vieta, iš kurios pacientas kuo greičiau išsiunčiamas. Ji gali būti aktyvi vėžio klasterio dalis – nuo ankstyvo įtarimo ir diagnostikos iki paciento parengimo specializuotam gydymui, o vėliau – stebėsenos, reabilitacijos, slaugos ir palaikomojo gydymo.
Druskininkų ligoninė tam turi geras prielaidas: daugiaprofilinę komandą, modernią diagnostiką, visą parą veikiančią ligoninę, specialistus ir konsultantus, telemedicinos galimybes ir, kas ne mažiau svarbu, labai glaudžią vidinę komunikaciją.
Mūsų dydis šiuo atveju yra ne trūkumas, o pranašumas. Žmonės vieni kitus pažįsta, specialistui nereikia ilgai ieškoti kolegos, klinikinę situaciją galima aptarti čia ir dabar, o sprendimą priimti greitai. Iš tokios organizacijos laimi pacientas.
Ir turime dar vieną dalyką, kurio nenupirksi nei už Europos Sąjungos, nei už valstybės biudžeto lėšas, – komandos norą padėti žmogui ir prisiimti atsakomybę už jo kelią.
Todėl iš pertvarkos tikimės ne silpnesnio, o stipresnio rajoninių ligoninių vaidmens.
Geras vėžio klasteris pacientui turėtų būti beveik nematomas. Žmogui neturėtų reikėti žinoti, kur baigiasi vienos ligoninės atsakomybė ir prasideda kitos. Jis turi jausti, kad sistema jį paėmė už rankos nuo pirmojo įtarimo ir nepaleido viso gydymo kelio metu.