Vertindami Europos kontekste, matome aiškų skirtumą. Lietuva sveikatai skiria apie 6–7 procentus bendrojo vidaus produkto, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 10 procentų. Išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje išlieka beveik perpus mažesnės nei ES vidurkis, o medicinos įranga, vaistai ir technologijos kainuoja panašiai visoje Europos Sąjungoje.
 
Tai reiškia, kad Lietuva veikia mažesnių resursų, bet tokių pačių sąnaudų sąlygomis. Todėl vien finansavimo didinimas negali būti pagrindinis sprendimas – efektyvumas tampa būtinybe.
 
Svarbu pažvelgti ir į tai, kur realiai keliauja gyventojų pinigai. Lietuvoje apie trečdalį visų sveikatos išlaidų dengiamos pačių gyventojų. Didžiausia jų dalis tenka vaistams ir medicinos priemonėms, taip pat odontologijai bei privačioms ambulatorinėms paslaugoms.
 
Tai rodo ne perteklinį vartojimą, o bandymą kompensuoti sistemos spragas – kai paslaugos viešajame sektoriuje neprieinamos laiku, jos perkamos privačiai.
 
Šioje vietoje atsiskleidžia tikrieji sistemos „butelio kakleliai“. Problema dažniausiai yra ne pinigų kiekis, o jų panaudojimas ir organizavimas: laiku prieinamos konsultacijos, pacientų srautų valdymas, žmogiškieji ištekliai. Dėl to formuojasi perteklinis vartojimas – daugiau siuntimų, daugiau tyrimų ir dalis hospitalizacijų, kurių būtų galima išvengti.
 
Tarptautinė praktika rodo, kad stipri pirminė sveikatos priežiūra ir prevencija leidžia mažinti išvengiamas hospitalizacijas ir ilgalaikes išlaidas. Tai ypač svarbu Lietuvai, nes visuomenė sensta, daugėja lėtinių ligų ir poliligotų pacientų. Jei šie procesai nebus valdomi, augantis finansavimas bus absorbuojamas didėjančių poreikių.
 
Kritinis veiksnys išlieka žmogiškieji ištekliai. Lietuvoje jau dabar jaučiamas slaugytojų trūkumas, gydytojų vidutinis amžius didėja, o regionuose trūkumas tampa struktūrinis. Tačiau vis labiau ryškėja ir kita problema – konkurencija dėl tų pačių specialistų.
 
Gydytojai perviliojami tarp regionų, tarp gydymo įstaigų, taip pat iš viešojo sektoriaus į privatų. Dalis jų dirba keliose įstaigose, kartais geografiškai nutolusiose vietose. Tai fragmentuoja darbo laiką, silpnina komandinį darbą, didina nuovargio ir klaidų riziką. Vietoje sistemos stiprinimo atsiranda vidinė konkurencija dėl riboto resurso.
 
Regionuose ši problema pasireiškia dar ryškiau. Paslaugos koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o regionai tampa priklausomi nuo atvykstančių specialistų. Tai jau ne tik sveikatos sistemos, bet ir valstybės teritorinės sanglaudos klausimas.
 
Diskusijose apie sveikatos sistemą dažnai susiduriama su kita problema – neapibrėžtomis sąvokomis. Kalbant apie viešąjį ir privatų sektorių, neretai nesutariama, nes nėra aiškiai įvardijama, apie kokį modelį kalbama.
 
Svarbu suprasti, kad sveikatos priežiūra savaime nėra nei ūkinė, nei neūkinė veikla. Viskas priklauso nuo to, kaip ji organizuojama. Kai šis skirtumas neįvardijamas, diskusijos tampa emocinės, o sprendimai – fragmentuoti.
 
Šiame kontekste ypač svarbus viešojo sektoriaus vaidmuo. Jis užtikrina paslaugas visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo jų pelningumo, garantuoja prieinamumą visiems gyventojams ir sudaro sistemos stabilumo pagrindą. Privatus sektorius yra svarbus partneris, tačiau jis negali pakeisti šio pagrindo. Todėl šiandien būtina pripažinti, kad ilgą laiką sistema buvo stiprinama daugiausia finansavimu, tačiau nepakankamai sprendžiant struktūrinius klausimus.
 
Ateina laikas sprendimams, kurie nėra lengvi, bet būtini: stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą, investuoti į slaugą ir komandinius modelius, mažinti išvengiamas hospitalizacijas, efektyviau valdyti pacientų srautus, mažinti regioninius netolygumus ir racionaliai organizuoti medikų darbą.
 
Lietuva negali konkuruoti su Europa išlaidų dydžiu. Todėl turime konkuruoti sprendimų kokybe, sistemos organizavimu ir gebėjimu išlaikyti žmones sistemoje.
 
Sveikatos sistema yra tiek stipri, kiek stipri yra jos struktūra ir joje dirbantys žmonės. Jei nespręsime žmogiškųjų išteklių, perteklinio sergamumo ir prieinamumo netolygumų, net ir augantis finansavimas neatsvers sistemos įtampos.
 
Todėl šiandien svarbiausia – ne tik kiek skiriame, bet ir kaip išmintingai organizuojame visą sistemą.