- Daugeliui žinia, kad nusprendėte atsisveikinti su vaikų medicina, – gana netikėta. Ar seniai apsisprendėte žengti tokį žingsnį?
 
- Noriu priminti, kad 40 metų dirbau universiteto ligoninėje. Tai – mano pirma darbovietė. Turbūt sunku visą laiką žaisti aukščiausioje lygoje. Tai nebuvo spontaninis sprendimas. Lygiai prieš penkerius metus, kai laimėjau konkursą penktajai kaip klinikos vadovo kadencijai, aiškiai pasakiau, kad ji bus paskutinė. Po to rudenį dar praėjau atestaciją kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius. Taigi, penkerius metus dar tikrai dirbsiu universitete, dėstysiu studentams, rezidentams ir jauniesiems kolegoms. Klinikinio darbo atsisakiau jau 2025 metų gruodžio 31 dieną. Mano, kaip klinikų vadovo, kadencija baigsis šių metų gegužės mėnesį. Iš visų galimų variantų pasirinkau man labiausiai priimtiną – dirbsiu pirminėje grandyje, Garliavos sveikatos centre. Iš pradžių tai bus daugiau administracinis darbas, bet net neabejoju, kad dirbsiu ir klinikinį darbą kaip konsultantas, vaikų ligų gydytojas, atliekantis antrinio lygio pediatro konsultacijas.
 
- Papasakokite, kokie darbai, atlikti per tuos metus, jus džiugina labiausiai.
 
- Pirmiausiai žmonės. Kolektyvas, kuris draugiškas, suprantantis, žinantis savo misiją, viziją, einantis į priekį. Galime pastatyti daug gražių pastatų, juos gerai įrengti, aprūpinti aparatūra, bet jeigu nebus atitinkamo personalo, rezultatas bus blogas. Taip pat džiaugiuosi slaugos personalu, pagalbiniais darbuotojais.
Per paskutinius dešimtmečius sukurti penki retų ligų centrai, septyni sektoriai, penki didžiuliai padaliniai, nes vaikų klinikoje iš viso dirba per 300 žmonių. Fantastinių rezultatų pasiekta vaikų ligų diagnostikoje, gydyme. Didžiulis dėmesys skiriamas retoms ligoms. Manau, kad mes visiškai atitinkame ir atliekame universiteto vaikų ligų klinikos misiją.
- Atsigręžus atgal galima ne tik pasidžiaugti, bet ir paliūdėti dėl to, jog ne viską pavyko įgyvendinti. Galbūt įvardytumėte, ko, jūsų manymu, jums nepavyko įgyvendinti?
 
- 1999 metais išvažiavau į Australiją. Pusantrų metų dirbau Melburno Karališkoje vaikų ligoninėje, kur iš viso pasaulio suvažiuodavo gydytojai pasimokyti tiek valdysenos, administravimo, tiek gydymo metodų, ir, drįsčiau taip pavadinti, gydymo bei bendravimo kultūros. Kai grįžau ir pradėjau apie tai pasakoti, ne vienas kolega man sakė: „Tu čia mums Australijos nepadarysi.“ Tačiau pamažu pavyko įgyvendinti, drįsčiau teigti, tą, ką aš tada mačiau. Tai vienas didžiausių pasiekimų.
Tačiau yra daug dalykų, kurie nepriklauso nuo klinikos vadovų, t. y. besaikė biurokratinė našta. Gydytojai profesionalai dirba daug tokio biurokratinio darbo, kur visiškai nereikia medicininio išsilavinimo. Na, ir su vadyba pas mus medicinoje yra pakankamai daug problemų. Mano minėtoje Melburno karališkoje ligoninėje per metus būdavo atliekama 850 kardiochirurginių operacijų vaikams ir kūdikiams su dirbtine kraujo apykaita. Atspėkite iš trijų kartų, kiek dirbo tuo metu kardiochirurgų. Lygiai du. Jie tiktai operuodavo. Palyginimui, Lietuvoje likdavau budėti vienas daugiaprofilinėje ligoninėje su 350 lovų.
 
- Kokios bus naujosios jūsų pareigos Garliavos medicinos centre?
 
- Mano pareigos bus direktoriaus pavaduotojo medicinai, tai yra užtikrinti medicinines paslaugas ir viską, kas su jomis susiję.
 
- Esate vienas pirmųjų, drįsusių prabilti be galo jautria smurto prieš vaikus tema. Kodėl pasirinkote apie tai kalbėti ir ar manote, kad padėtis kažkiek pasikeitė nuo tada, kai pradėjote viešinti šią temą?
 
- Visų pirma, nežinau, kodėl apie tai reikėtų tylėti. 1962 metais amerikiečių vaikų ligų gydytojas C. Henry Kempe pirmasis aprašė „sumušto vaiko sindromą“ (angl. Battered Child Syndrome) kaip atskirą nozologinį vienetą, kartu įpareigodamas gydytojus pranešti socialiniams darbuotojams ir policijai. Tie dalykai, be abejo, pas mus pakankamai užvėlavo, tačiau per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį yra padarytas didžiulis šuolis, kuriant sistemas, nes tai nėra vien gydytojo atsakomybė. Gydytojo atsakomybė – laiku diagnozuoti. Todėl svarbu bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis ir socialiniais darbuotojais. Nepasakyčiau, kad tokių atvejų būtų sumažėję. Be abejo, kalbame apie sunkiausius atvejus, kada vaikai, ypač kūdikiai, dėl patirtų sužalojimų patenka į ligoninę. Tokie įvykiai visuomenėje turi didesnį atgarsį. Remiantis vaiko teisių apsaugos duomenimis, visokio smurto, ypač fizinio, tiktai daugėja.
 
- Kaune uždaromi antri gimdymo namai. Kaip vertinate šią situaciją? Ar jus tokia situacija, kai gimdymo namai uždaromi ne kokiuose nors regionuose, bet didžiuosiuose miestuose stebina?
 
- Viską sukišti į dvi ligonines, manau, yra daugiau politinis sprendimas. Šiandien didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad pediatrinės vaikų ligų paslaugos yra nuostolingos, yra nepakankamai apmokamos ligonių kasų. Mano galva, vyksta tokie procesai, kurie anksčiau ar vėliau atsisuks įvairiais socialiniais aspektais.
 
- Sveikatos apsaugos ministerija žada, kad reikia peržiūrėti vaikų gydymo paslaugų įkainius. Ką apie tai manote ir kokių sprendimų tikitės?
 
- Apie šiuos sprendimus kalbame jau ne vieną dešimtmetį. Praktiškai visos pediatrinės paslaugos, ypač skubi pagalba ir intensyvi terapija, vaikų reanimacija yra ligoninei nuostolingos. Liūdna konstatuoti, bet taip yra. Jeigu ministerija įvykdys pažadą, nulenksiu savo žilą galvą prieš šį sprendimą.

---

 
Trumpa dosjė

1985 m. baigė Kauno medicinos institutą.
Dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete (iki 1989 m. Kauno medicinos institutas, 1989–1998 m. Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas).
1985-1987 m. buvo Vaikų ligų katedros klinikiniu ordinatoriumi.
1987-1992 m. dirbo Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoju. 1992–2013 m. buvo šio skyriaus vedėju.
2000-2001 m. dirbo Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje.
2001-2026 m. buvo Vaikų ligų klinikos vadovas.
2010 m. tapo profesoriumi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!