Jis taip pat priduria, kad „atnaujintame švietime nuspręsta keisti mokyklinės matematikos turinį taip, kad kiekvienas moksleivis jaustųsi gerai“, kas savaime nebūtų blogai, jei dėl savijautos nebūtų aukojama mokyklinė matematika.
 
Nežinau, ar šie žodžiai tiksliai atspindi situaciją Lietuvos švietime. Tačiau jie atspindi ne tokį retą ir, mano manymu, klaidingą supratimą apie emocinę sveikatą. Pastebiu, kad vaikų emocinė gerovė kartais suprantama kaip reikalavimų nebuvimas, įnorių tenkinimas ir įtampos ar nemalonių patirčių vengimas. Tačiau tai nėra rūpinimasis emocine gerove, tai yra pataikavimas arba lepinimas. Austrų psichoterapeutas Alfredas Adleris dar prieš šimtą metų aprašė, kad tokia ugdytojų, visų pirma tėvų ir mokytojų, laikysena lemia psichologines problemas. Anot jo, lepinimas yra panašiai žalingas kaip ir nepriežiūra.
 
Tikras rūpinimasis vaikų emocine gerove reiškia saugios ir mokytis tinkamos atmosferos kūrimą mokyklose. Pavyzdžiui, netolerancija patyčioms tiek iš kitų mokinių, tiek iš mokytojų (deja, taip irgi būna) pusės. Akivaizdu, kad saugi atmosfera ne tik kad netrukdo mokytis, bet atvirkščiai – padeda. Ką ten gali išmokti, jei jauti nuolatinę įtampą.
 
Rūpinimasis vaikų emocine gerove mokykloje taip pat reiškia galimybę gauti pagalbą, kai jos reikia. Čia turiu galvoje ne vien psichologinę pagalbą, kurios mokyklose vis dar trūksta, bet ir pagalbą susidūrus su mokymosi sunkumais. Rūpinimasis emocine gerove reiškia adekvačius krūvius, bet ne iššūkių ar mokymosi vengimą.
 
Rūpinimasis emocine gerove taip pat reiškia bent šiokį tokį nuspėjamumą, kas tavęs laukia: kokia mokymosi programa, kokie egzaminai ir pan. Suprantama, kad sparčiai besikeičiančiame pasaulyje švietimo sistema taip pat turi keistis. Tačiau, žiūrint iš šalies, susidaro įspūdis, kad mūsų švietimo sistema yra nuolatinės ir nesibaigiančios reformos būsenos.
 
Todėl man sunku suprasti, kaip atsiranda emocinės gerovės ir matematikos ar kitų dalykų mokymo priešprieša. Emocinei sveikatai kaip tik svarbu, kad mokinys galėtų ko nors išmokti ir taip pajaustų didesnį pasitikėjimą savimi. Prieš tai minėjau psichologijos klasiką Alfredą Adlerį, tačiau ne vien jis, bet ir šiuolaikinės psichologinės teorijos akcentuoja kompetencijos pajautimo svarbą. Pavyzdžiui, savideterminacijos teorija teigia, kad trys pagrindiniai psichologiniai žmogaus poreikiai yra susietumo poreikis, autonomijos poreikis ir kompetencijos poreikis. Pastarasis reiškia, kad optimaliai žmogaus raidai būtina patirti meistriškumo ir pasiekimų jausmą. Bandydami apsaugoti vaikus nuo adekvačių iššūkių (taip pat ir matematikos ugdyme) kaip tik nesirūpiname jų emocine gerove ir trukdome optimaliai jų raidai.
Paulius Skruibis, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius