Faktai rodo: ES turi dėl ko stengtis
 
Gyvybės mokslų sektorius Europos Sąjungoje šiandien sukuria apie 1,5 trilijono eurų bendrosios pridėtinės vertės per metus – daugiau nei visos ES automobilių pramonės produkciją sudėjus kartu. Sektorius tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko 29 milijonus darbo vietų, o tai rodo jo sisteminę reikšmę tiek ekonomikai, tiek sveikatos sistemų tvarumui.
 
Tačiau, nepaisant šio masto, Europa praranda tempą. Vien per 2024 metus daugiau nei 40 % privačių investicijų į gyvybės mokslų inovacijas atiteko Šiaurės Amerikai, tuo metu Europos dalis nesiekė net 20 %. Klinikiniai tyrimai migruoja į Aziją ar JAV, o perspektyviausi jauni talentai vis dažniau renkasi labiau inovacijoms atviras gyvybės mokslų ekosistemas.
 
Europos Komisijos atsakas – planas, kuriuo siekiama pertvarkyti tyrimų infrastruktūrą, įdiegti naują Biotechnologijų aktą, sukurti bandomąją reguliavimo aplinką startuoliams, sujungti investuotojus ir mokslininkus bei svarbiausia – mobilizuoti daugiau nei 10 milijardų eurų per artimiausius metus. Tai taikli intervencija į sektoriaus silpnąsias vietas: per lėtą inovacijų patekimą į rinką, išskydusią arba sustabarėjusią reguliavimo sistemą ir žemą kapitalo prieinamumą ankstyvojoje plėtros stadijoje.
 
Barjerai realybėje – didesni už strategines antraštes

Nors dokumentas vertas dėmesio, jo poveikis priklausys ne nuo ketinimų, o nuo įgyvendinimo mechanizmų. Šiuo metu strategija – politinis pareiškimas, o ne privalomas teisės aktas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kiti Europos teisėkūros procesai – kaip farmacijos reguliavimo peržiūra, privalomojo licencijavimo ar duomenų apsaugos trukmės keitimai – kelia nerimą verslui ir investuotojams.
 
Jeigu viena ranka Europa skatins inovacijas, o kita mažins finansinę grąžą verslui, investuotojai rinksis aiškesnes alternatyvas – nuo Bostono iki Singapūro. Jei strategija netaps aiškiais teisės aktais su realiu biudžetu ir paskatomis, išlieka rizika, kad tai bus dar viena vizija, nepasiekusi verslo realybės.
 
Lietuva taip pat turi šansą tapti vienu iš sėkmės pavyzdžių. Bet tam reikia ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams – reikia pasirinkti proveržį.
 
Lietuva: ar tapsime istorijos dalimi, ar jos stebėtojais?
 
Lietuva šiame kontekste turi puikų startinį tašką – 2023 m. gyvybės mokslų sektorius sudarė beveik 3 % BVP, o eksporto vertė viršijo 2 mlrd. eurų. Tarptautiniai investuotojai jau žino tokius vardus kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Northway Biotech“, „Sintezė“ ir kt. Šalyje formuojasi mokslo slėnių ekosistema, stiprėja universitetų bendradarbiavimas su verslu.
 
Tačiau kliūtys tiek jauniems, tiek jau įsitvirtinusiems verslams išlieka skaudžios: ilga leidimų sistema, sunkumai pritraukiant kapitalą ir fragmentuota infrastruktūra. Jei ES strategijoje žadamos bandomosios reguliavimo aplinkos, sujungtos investuotojų platformos ar tiesioginis finansavimas taps realybe – tai gali būti tramplinas Lietuvos biotechnologijų šuoliui.
 
Bet tam reikalinga valstybinė lyderystė. Politiką formuojantys ir ją įgyvendinantys valdžios atstovai, nacionalinės institucijos turi ne laukti, o pačios telktis prie ES iniciatyvų, koordinuoti startuolių integraciją į europinius finansavimo tinklus, stiprinti mokslinius duomenų centrus, supaprastinti reguliacinius procesus. Būtina ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams, bet ir pasirinkti proveržio strategiją.
 
Inovacija be prieigos?
 
Tačiau klausimas, kurį vis dar retai keliame garsiai, išlieka – ką darysime su inovacijomis, kai jos gims? Net jei Lietuva sėkmingai pritrauks investicijas, išplėtos gamybos pajėgumus ir sukurs proveržines biotechnologijas, lieka esminis iššūkis – ar valstybė bus pasirengusi tas inovacijas įsigyti ir padaryti jas prieinamas Lietuvos rinkai (pvz., sveikatos sistemai, pacientams)?
 
Viešųjų pirkimų bei sveikatos paslaugų ir produktų kompensavimo praktika dažnai nesuspėja paskui mokslo ir technologijų pažangą, o sveikatos sistemos biudžetai – nors ir pagrįstai – orientuojasi į kaštų efektyvumą, o ne ilgalaikį proveržio potencialą. Rizika aiški: sukursime, bet nenaudosime; inovuosime, bet nepritaikysime. Todėl kartu su investicine ir moksline strategija turime peržiūrėti ir valstybės inovacijų įsisavinimo modelį – kad tai, kas sukurta Lietuvoje ar Europoje, būtų prieinama ne tik užsienio rinkoms, bet ir mūsų žmonėms.