Bet, jei šnekėtume apie laiku negrąžintą skolą, tuomet kur begyventumėt ir kaip bemąstytumėt, peržengtumėte visuotinai priimtas padorumo ribas. Apie skolą, beje, ir kalbėsim. Bet toji skola – ne draugui, kaimynui ar motinai Tėvynei. Ji – pačiam sau. Ir ji dažnai vėluoja. Kartais – net ištisus metus. Kad vėliau neklausinėtumėte, dar šį bei tą turiu pasakyti ir apie „šiek tiek“.
 
Formuluotę „šiek tiek“ dažnai vartojame vėlavimui švelninti: kuomet bandome pasakyti, kad „vėluoju, bet ne per daug“. Arba, kai teigiame, jog kitų deklaruotos tiesos ir mums vis dar priimtinos. Tuo įžanga ir baigiasi. Ir prasideda... ATOSTOGOS!  
 
Žinau, kad dabar puslapį skaito tie, kuriems Fiestos šiemet taip ir nebuvo. Ir, žinoma, tie, kurie Šventės dar laukia. Kaip keista bebūtų, nė viena šių grupių nėra tikslinis pokalbio adresatas: rašau tiems, kurie dėl tam tikrų aplinkybių (intensyvi gamyba, pinigų stygius, asmeniniai planai ir dar maždaug 200 priežasčių) yra nusprendę šiemet neatostogauti. Arba tiems, kuriems atostogos nepavyko. Jie sako, kad atsigriebs kitąmet. Tik ar pavyks?
 
Neatostogaujantys visuomet teigia, jog per keletą beatostoginio darbo mėnesių nieko neatsitiks. Ir net į skaičius ranka mojama: na, ir kas, kad stresą darbe sako patiriantys 56 proc. lietuvių! Na, ir kas, kad net 46 proc. darbingo amžiaus pasaulio žmonių („ManpowerGroup“ duomenimis) teigia, jog darbo krūviai rimtai sutrikdo gyvenimo balansą! „Pailsėsim, kuomet į pensiją išeisim“, – sako jie. Ir net nebando prognozuoti, kiek bendraamžių darbo spartuolių iki pensijos nedatrauks.
 
„Missed vacation syndrome“ (praleistų atostogų sindromas) nėra medicininis terminas. Bet jis taikliai apibūdina būseną, kuomet dėl praleistos poilsio galimybės užgimsta ne tik psichologinis, bet ir fizinis diskomfortas.
 
Jau rašiau: kai kurios atostogos įvyksta, bet nepavyksta. Pripažinkime: dažnam gi buvo, kad po atostogų namo grįžome tik dar daugiau pavargę, dirglūs. Arba „parsivežėme“ apatiją, perdegimo jausmą ar net nemigą. Taip įvyko todėl, kad nemokėjome ilsėtis.
 
Priežastys galėjo būti pačios įvairiausios. Arba per ilgas darbo be pertraukų laikotarpis. (Pamiršote, kaip reikia atostogauti.) Arba perdėtas pareigos jausmas. (Dirbote ir per atostogas.) Arba lūkesčiai buvo per dideli. (Prisižiūrėjote paveikslėlių ir nuotraukų socialiniuose tinkluose, o paskui pasirodė, kad ten buvo tik Jūsų draugų noras pasipuikuoti.)
 
Ir tuomet paskui vienus negatyvius atostoginius potyrius (kvailoka, bet reali žodžių samplaika!) atseka kiti: depresija, vienatvė, nepasitenkinimas savimi. Ir (ką čia slėpti?) – dar ir nuostoliai piniginėje.
 
Atostogų tyrinėtojai (yra ir tokia psichologų specializacija) gražiai nusako keturias gilumines atostogų „nuopuolio“ variacijas.
 
1. Ilsėtis sunku darbe nuolat dėvintiems maskaradines kaukes. (Tos kaukės tai – „geras darbuotojas“, „rūpestingas tėtis“, „sesuo Teresė“ ir pan. Atostogų metu norisi jomis atsikratyti, virsti „paprastu žmogumi“. Bet vaidmuo taip įaugęs į kraują, kad kaukių nusiplėšti nepavyksta.)
 
2. Ilsėtis sunku, kuomet „kūnas išeina ilsėtis, o galva lieka darbe“. (Puikų pavyzdį pateikia dirbtinis intelektas. Jis rašo: „Tu guli prie ežero arba irstaisi valtele, žvejoji. O mintyse išrašai sąskaitas, planuoji rugsėjo darbus ir jau redaguoji būsimą prašymą viršininkui dėl algos padidinimo“.)
 
3. Ilsėtis sunku, jei atostogos tau kaip bagažas: matome, kad per didelis, bet... vis vien bandome į lagaminą sugrūsti. (Nei Juodkalnijoje, nei Preiloje pabėgti nuo savęs nepavyksta: kur bebūtumei, negebi išmesti iš galvos minties, kas dabar vadovaus Vyriausybei, kaip seksis ukrainiečiams, kuo baigsis Izraelio ir Palestinos reikalai.)
 
4. Ilsėtis sunku, jei ilsėtis išvažiavai tik kitų įkalbėtas. (Todėl dabar šiek tiek graužiesi dėl papildomų išlaidų ir dėl to, kad namie per tą laiką gal (?) būtumei garažą sutvarkęs.
Tik neaišku, kodėl tie „atostoginiai nuopuoliai“ – keturi. Jų daugiau! Jūs žinote!
Bet, dėl viso pikto, priminsiu, kodėl ir kaip kitų išvengėte.
 
Nepavyko, nes išsigandote finansinės naštos. Ir toji mintis sukėlė stresą. O gal išsigandote, kad laikinai jus pavaduosiantis jūsų pradėtus darbus „sugadinti“ gali? O gal prisimenate, kaip per pernykštį poilsį dėl skirtingų poreikių konfliktavote su partneriu? Nesinori vėl tai patirti. Arba iš anksto žinote, jog atsakomybės režimo „išjungti“ nepavyks. Ir dėl to atostogų nenorite.
 
Šiuo atveju galioja tik vienas patarimas. Tas pats, kuris galioja bet kuria liga susirgus: pirmiausia tvarkykite ne skaudančią koją ar ranką, ne kraujo spaudimą ar sinusitą. Pirmiausia padarykite tvarką savo galvoje. Ir jokia gėda dėl to net su psichoterapeutu pakalbėti.
 
Dabar gąsdinimai. (Kaip be jų?) Neatostogaujantieji, patys to nejausdami, kasdien didina savo streso lygį. Pirmiausia tą pajaučia juos supantys žmonės. Be atostogų ilgai dirbantiems ima grėsti širdies ir kraujospūdžio bėdos. Nepailsėjęs žmogus sunkiau susikaupia ir darbe daro daugiau klaidų. Atsiranda perdegimo sindromas. Prastėja miegas (negi to nepastebite?). Dėl rutinos sumenksta gyvenimo motyvacija ir vis mažiau džiugina rytas.
 
Sukant pabaigos link – dar apie vieną psichologinę būseną, kuri būdinga keturiems iš penkių dorų ir sąžiningai ištisus metus be atostogų triūsiančių Lietuvos piliečių. Apie... kentėjimą. Nors nenorime to pripažinti, bet gan dažnu atveju mūsų valstybėje darbo kultūra yra tapusi kentėjimo kultūra. Mąstome taip: „Tik dieną naktį ardamas, gali pasiekti rezultatą, būti visuomenėje gerbiamas ir turėti apypilnę piniginę“. Nesutinkate?
 
Apsvarstykite šį požiūrį savaitgalį, kai būsite prie upės ar ežero nuvykę. O jei žadate nepaisyti horoskopinių mūsų sinoptikų ir ryšitės trumpam net prie jūros nukeliauti, siūlau ir ilgesnės kelionės pokalbio temą: nedrąsiai su žmona pradėkite diskusiją apie tai, kad pagaliau kurią nors vasarą gal reikėtų bent savaitėlę praleisti miškų apsuptyje ir... be partnerio. Gal pavyks dėl eksperimento sutarti? Tačiau pastarasis siūlymas ir pavojų slepia: maždaug ties Kryžkalniu jums gali būti pasiūlyta jau dabar vienam prie jūros keliauti: „Gero oro, mielasai!“
(Kitą ketvirtadienį bus įdomiau. Aiškinsimės, ar reikia atostogų... pensininkui.)

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!