– Lietuviai ištisus metus laukia vasariškos šilumos, o jūs atostogas leidote kalnų šaltyje…
 
– Aš neišgyvenu dėl lietuviškos vasaros. Šiemet anksti su šeima nuvažiavome prie jūros. Buvo ne daugiau kaip penkiolika laipsnių, lynojo, bet per tas keturias dienas taip gerai pailsėjau. Sėdžiu, geriu kavą ir sakau žmonai: „Kodėl žmonės važiuoja prie jūros, kai karšta, o paskui skundžiasi, kad pavėsio nėra?“ Man buvo taip ramu, taip gaivu.
Esu tas žmogus, kurį gulėjimas greitai ima erzinti. Kai pradedu mėtyti akmenukus į vandenį, jau ženklas – baigėsi kantrybė, reikia ką nors veikti. Todėl ir traukiu į kalnus – man tai jau trečia tokia kelionė.
2023 metais Korsikos saloje ėjau garsiuoju GR20 keliu akmenuotomis teritorijomis. Norėjau pasižiūrėti, ar man tie kalnai apskritai tinka. Ir, liaudiškai tariant, prilipo. Nors daug ko nežinojau, kilo daug iššūkių: kojos buvo sutinusios, nagai numušti, dar užklupo smarkus lietus, o aš neturėjau tinkamų drabužių… Buvau tikras laukinis. Bet užkabino.
 
– Šiemet jau ruošėtės atsakingiau?
 
– Be abejo. Pradėjau gilintis į kelionių subtilybes, bendrauti su kitais kelionių mylėtojais. Pradžioje atrodė – kaip čia surasti tuos bendraminčius? Bet kai pradedi domėtis, atrodo, kad visi tai daro, visi kopia.
Pernai buvau Tadžikistane, Centriniame Pamyre, kur laukė visai kitokie iššūkiai. Ten teko gyventi palapinėse, prisitaikyti prie didžiulių temperatūros svyravimų – dieną būdavo šilta, o naktį temperatūra krisdavo iki minus dešimties laipsnių. Kalnų upių vandenį naudojome viskam – ir gėrėme, ir skalbėmės.
Šiemet buvome suplanavę kelionę į Pakistaną, į Kašmyrą, kur yra vienas gražiausių pasaulyje Baltoro ledynų. Jau turėjome visus reikalingus leidimus, bet, prasidėjus kariniams neramumams, nusprendėme, kad saugumas vis dėlto svarbiau. Taip patraukėme į Pietų Ameriką.


 
– Įkopėte į Peru Anduose esančią 5750 metrų aukščio Nevado Pisco viršūnę. Tam reikia gero fizinio pasirengimo…
 
– Ruošiausi ištisus metus – dviračiai, kardio pratimai, balanso lavinimas. Reikia suprasti, kad kalnuose niekas nenorės nešti nei tavo kuprinės, nei paties tavęs. Nors visi esame kaip tie kalnuose lakstantys švilpikai – vienam nutinka bėda, ir visi skubame padėti. Bet vis dėlto reikia būti gerai pasiruošus.
Prieš patį kopimą ėjome Santa Cruz keliu – tai buvo geras aklimatizacijos maršrutas. Nakvojome keturių tūkstančių metrų aukštyje, stebėjome, kaip kūnas reaguoja.
Neslėpsiu, pasitaikė visokių situacijų, ir griuvau, ir apatinius susiplėšiau. (Juokiasi.) Ypač įsimintinas momentas buvo leidžiantis ledo siena – staiga pakilo rūkas, pradėjo snigti, pametėme pėdsakus. Laimei, mūsų vietinis vedlys buvo ypač patyręs, žinojo, kaip orientuotis. Mes manėme, kad stovime ant tvirto sniego, o jis sako: „Žinokite, po šiuo sniegu žioji milžiniška ertmė“. Adrenalino buvo daug…
Pakeliui teko sutikti ir kraujais pasruvusių žmonių – jie tiesiog nebuvo pasirengę tokiam aukščiui. Man su sveikata, laimei, nekilo jokių nesklandumų.
 
– O kaip palaikėte energijos lygį, ką valgėte kalnuose?
 
– Visi valgėme „Nomedą“. (Juokiasi.) Prieš išvažiuodamas konsultavausi ir su gydytojais, ir su Chat GPT. Teoriškai „Snickers“ batonėlis teikia daugiau energijos, bet pasirodo, jis užšąla taip, kad neįmanoma įkąsti – apie tai Chat GPT manęs neįspėjo. O „Nomeda“ – tikras greitasis reaktyvinis kuras.
Kita vertus, kai tiek daug adrenalino, tiek įspūdžių, apie maistą negalvoji. Svarbiausia buvo gerti daug vandens.


 
– Koks jausmas aplankė viršukalnėje?
 
– Įdomu, kad euforija aplankė tik kitą dieną. Prisimenu, grįžome į bazinę stovyklą, nusivilkome visą aprangą, gerai išsimiegojome. Rytą atsibudau kaip apsvaigęs – negalėjau suprasti, ar tai buvo sapnas, ar tikrai stovėjau ten, viršuje.
Kalno viršūnė iš apačios atrodo tokia maža, smaili – regis, nebus kur atsistoti. Bet viršuje atsiveria visai kiti vaizdai – yra aikštelė, matosi plyšiai, ledas.
 
– Socialiniuose tinkluose užsiminėte, kad tai buvo kelionė į save. Ką naujo sužinojote?
 
– Kaip ir pernai metų, taip ir ši kelionė atskleidė daug dalykų. Kartais galvoju – reikėtų visą sveikatos priežiūros komandą nusivežti į kalnus. Ten iškart pamatytum, su kuo iš tikrųjų gali dirbti. Kalnuose atsiskleidžia tikrosios žmogaus charakterio savybės – kaip jis reaguoja į sunkumus, nuovargį, ar sugeba padėti kitiems, kiek turi empatijos.
Į kalnus lipa žmonės, kurie aiškiai žino savo tikslą ir supranta, kad atgal kelio nėra. Ten nėra vietos kompromisams – arba lipi iki galo, arba net nepradedi. Būtent tai mane labiausiai įkvėpė. Pradėjęs darbą, užbaik jį, nemesk vidury kelio.


 
– Ar patenkinote profesinį smalsumą – stebėjote, kaip veikia sveikatos sistema Peru?
 
– Ten pasidariau įdomią nuotrauką. Leidomės iš kalnų, praėjome pro vieną kaimelį. Pamačiau pastatą, išsiverčiau užrašą – pasirodo, tai ambulatorija, kuri dirba tik keturias dienas per savaitę po dvi valandas. Įsivaizduojate? Kaip žmonės ten gydomi? Pasižiūrėjau, koks atstumas iki artimiausio miestelio – mažiausiai dvi valandos kelio kalnų keliais, be jokių saugumo priemonių. Sunku net įsivaizduoti, kaip greitoji pagalba galėtų spėti laiku tokiomis sąlygomis, kai aukštis siekia daugiau nei keturis kilometrus, o keliai – prasti.
Beje, mūsų kolegei kelionės metu pakilo temperatūra – tikėtina, labai aukšta, nes vaistais sunkiai pavyko ją numušti. Teko skubiai gabenti į artimiausią kaimą, iš ten dar dvi valandas į artimiausią miestelį, kurioje yra klinika, vežė greitoji. Pasiekus kliniką, gydytojas paskambino, pagal algoritmą pasiteiravo, kas atsitiko, ir… priėmė po dviejų dienų. Kai pagalvoji apie tokią sistemą ir palygini su tuo, ką turime Lietuvoje – tikrai galime džiaugtis.
Tas pats ir Tadžikistane. Nėra ką lyginti su lietuviška sveikatos sistema. Nors mūsiškė netobula, bet ten medicina tikrai primityvi.
 
– Kas planuose? Vis aukštesnės viršukalnės?
 
– Na, į „aštuontūkstantukus“ tikrai neketinu kopti. Bet Pietų Amerikoje yra daugybė įdomių viršukalnių – jos gal ne tokios populiarios kaip Himalajuose, bet su unikaliais iššūkiais.
Kelionėje susipažinau su indu, gyvenančiu Argentinoje. Jis šiuo metu kopia į kitą viršukalnę Peru. Apsikeitėme kontaktais ir sutarėme, kad kitais metais tikrai surasime bendrą iššūkį.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!