– Vasara jau persirito į antrąją pusę. Kokia ji jums?
 
– Kas čia per vasara – jau antra diena šilta… (Juokiasi.) Iš tiesų vasarą nelaukiu kokio nors ypatingo laiko padrybsoti. Man vasara – darbingas metas, turiu begalę užsiėmimų, kartais net nepastebiu, kaip laikas prabėga. Esu taip užaugintas suvalkietis – mūsų namuose nebuvo tokio dalyko kaip „va, turėsiu laisvą dieną ir nieko neveiksiu“. Man didžiausia laimė, jeigu galiu išlėkti su aparatūra į gamtą.
Miestų nemėgstu – tai ne mano pasaulis. Aš ir ant seno pastato vis tiek pirmiausiai pamatau giedančią dūminę raudonuodegę… (Šypsosi.)
Kai kas sako: „Ką toj Lietuvoj?“ Jie taip kalba, nes niekur nebuvo, nieko nematė. Sustok bet kokiame bažnytkaimyje, kaimelyje, pasivaikščiok, apsidairyk, pasikalbėk su vietiniais, išgirsk, kaip jie gyvena. Kiek visko atrasi, ir viskas – mūsų!
 
– Artėja jūsų 70 metų jubiliejus. Ar galiu pasiteirauti, kokia jūsų sveikata?
 
– Na, nereikia nei sau, nei kitiems meluoti, kad tokių metų ruošiuosi maratoną bėgti. Žinote, reikia save pažinti, kontroliuoti. Kai buvau paauglys, kokių 14-15 metų, mama sakydavo: „Eik į mišką, pasivaikščiosi, geresnis būsi“. Tai man sveikata – pats buvimas gamtoje. Pasiimu fotoaparatą, 20 kilogramų kuprinę, vienoje rankoje – didelė kamera su teleobjektyvu, kitoje – trikojis, ir stebiu: nuo mažiausio pragraužto lapo iki išdidžiai einančio briedžio. Girdžiu kiekvieną paukščio pyptelėjimą, pažįstu, kas kokį signalą siunčia. Tiesiog susilieji su aplinka, ir viskas nuplaukia… Net jei dantį skaudėjo, viską užmiršti.


 
– Tiek metų stebėdamas gamtą turbūt patyrėte ypatingų akimirkų. Kokia jums įsimintiniausia?
 
– Iš paauglystės metų...
Dabar jau žmonės užmiršę tokį dalyką kaip balandžio vidurio sniegas, šaltis. Tąkart atrodė, kad pavasario jau nebebus.
Šaltą, apniukusią dieną išėjau į mišką tokiu visai neišvažinėtu keliu. Buvo nuliję, ir po lietaus orą galėjai tiesiog traukti į save, toks jis buvo sodrus. Priėjau beržyną, ir staiga toks garsas! Sustojau, klausausi – beržų pumpurai sproginėja! Jūs nepatikėtumėte – aplinkui vien braškėjimas ir šnabždesys… Stovi beržyne, ir supranti, kad esi pačiame gyvybės centre, kokia gyvybės jėga! Atrodo, kas tas pumpuras – tik trupinys, bet jų milijonai, ir tu stovi vidury to kvapnaus pavasario proveržio, kurio negali paliesti, bet jis yra čia pat, aplinkui.
Dabar to tikrojo pavasario nebėra, gamta pasimetusi, nes mes tiek daug pridarėme...
 
– Tiesa. Nenuspėjami vasaros orai irgi tai liudija… Kaip vertinate gamtos sveikatą šiandien?
 
– Reikalai prasti. Tos kalbos iš aukščiausių postų apie klimato kaitą... Tai jiems mažai rūpi. Niekas nieko nedarys, nes visiems patinka gyventi patogiai. Milijardai mašinų kasdien degina kurą, bet niekas neuždraus automobilių, naftos perdirbimo įmonės kaip dirbo, taip dirbs.
Viskas susiję – klimatas, išteklių naudojimas, karai, sausros, badas, šiukšlės ir plastikas visur. Galvoju, kaip ta Žemė dar atlaiko.
Arba tas beprotiškas purškimas... Nusiperki vaisių – tokį gražų, tokį dailų, kad puikiai supranti – jis per gražus, kad būtų valgomas.
Didieji protai sako, kad gali būti, jog jau pavėlavome. Kad procesas, kuris šiandien smarkiai įsibėgėjęs, net ir labai stengiantis, taip paprastai nesustos. Nueita be galo toli.


 
– Apie kintančią gamtą pasakojate daug metų: pirmąją knygą parašėte dar septintoje klasėje, o šiandien esate vienas produktyviausių bei mėgstamiausių vaikų rašytojų šalyje. Ar taikotės prie jaunojo skaitytojo? Kas padeda išlikti aktualiam?
 
– Man truputį paprasčiau, nes rašau apie gamtą. Net sovietiniais laikais tai buvo privalumas. Vaikų poetas Martynas Vainilaitis kartą man sakė: „Kaip tau gerai – zuikiams ir voverėms nereikia būti nei spaliukais, nei pionieriais“. Tuomet vaikas literatūroje negalėjo būti tiesiog vaikas.
Laikausi nuostatos, kad rašant negalima visada šokti pagal vaikų norų dūdą. Man svarbus dalykas – kalbos vaizdingumas, kalbos tikrumas. Nors nebaigiau filologijos, tai, ką atsinešiau iš suvalkietiškos tarmės, labai pravertė.
Dabar kalba skurdėja, skurdėja ir vaikų žodynas. Matyt, prie to prisideda visos priemonės – mobilieji telefonai, kompiuteriai, žaidimai. Jie atima kūrybingumą. Pasigendu to, kad vaikas galėtų kūrybingai papasakoti apie ką nors matytą.
 
– Turtinga kalba, gamtos tematika – savotiškas kontrastas šiandienos skaitmeniniam pasauliui?
 
– Taip, žinoma. Aš visą laiką sakau, kad kompiuteris yra prasmingas įrankis, bet jis neturi užgožti viso kito.
Dabar visi kalba apie dirbtinį intelektą: „O, padarys!“ Bet tai yra smūgis kiekvieno žmogaus intelektui – dirbtinis intelektas išjungia žmogaus mąstymą ir savo galvoje jis nieko nebekuria.
Prisimenu, prieš maždaug 30 metų pas mane atvykdavo gamtos mėgėjai iš Švedijos, keliaudavome į miškus, kalbėdavomės. Kai paklausiau, kokių žino švedų liaudies pasakų, jie tarpusavyje ėmė tartis. Po ilgų svarstymų pripažino: „Iš tiesų švedų liaudies pasakų nėra.“
Ar žinote, kodėl taip nutiko? Švedijoje raštingumas paplito anksčiau, o Lietuvoje XIX amžiuje su raštingumu dar buvo sudėtinga. Žmonės turėjo gerą atmintį, viskas buvo perduodama žodžiu, ir visi turėjo viską žinoti, mokėti pasakyti. Dainininkės mokėjo po 200-300 dainų! O šiandien paklauskime bet kurio žmogaus: ar gali padainuoti nors vieną dainą nuo pirmo iki paskutinio žodžio?
Viskas perkelta į patogią formą, tau nereikia nieko galvoti, viskas paduota. Stebisi žmonės – „kaip čia nusipirkai nepjaustytos duonos“? Kaime žmogus, kuris negali atsipjauti duonos, buvo laikomas prasčiausiu apibūdinimu.


 
– Kas jums padėjo išsiugdyti kūrybinius ir darbinius įpročius?
 
– Mano mama sakydavo: „Vaikeli, negerai turėti laisvo laiko“. Galvoju, kad tėvai labai protingai žiūrėjo.
Aš nuo paauglystės žinojau, kad būsiu ornitologas. Jeigu šiandien vaikas pasakytų: „Aš tyrinėsiu paukščius“, tėvai klaustų: „Vaikeli, o ką tu valgysi?“ Bet, kiek pamenu, niekada nebuvo taip, kad neturėčiau ką valgyti. (Juokiasi.) Mano tėvai, kaip kaimo žmonės, buvo supratingi ir palaikė visus mano pomėgius.
Svarbu daryti tai, ką mėgsti, ir tą daryti nuosekliai. Parašykite kasdien po du puslapius, pamatysite, kas bus po metų. Nebūtina rašyti – galima kasdien kur nors padėti po du akmenėlius, ir takelis, kuris buvo nepraeinamas, atsivers gražiu keliu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!