- Ar „Auksinių scenos kryžių“ įvertinimas buvo laukta stotelė jūsų kelyje, ar netikėtas įvykis?
 
- Kuriant Majos Nitovskos vaidmenį – tiksliau, vis dar jį kuriant – jaučiau, kad tai itin stipri dramaturginė medžiaga. Pats personažas – sudėtinga, daugiasluoksnė moteris, todėl kažkur mintyse buvo šmėstelėjusi nuojauta, jog šis darbas gali būti pastebėtas. Ne kaip aiškus lūkestis, labiau kaip tylus vidinis jausmas, kad ši istorija turi svorio.
Kita vertus, iš vyresnių kolegių dažnai girdėdavau, jog mūsų teatro kontekste tokių kūrinių, kuriuose centre būtų jauna, trisdešimtmetė moteris, vis dar nėra daug. Galbūt todėl šis vaidmuo man nuo pat pradžių atrodė išskirtinis – ne tik kaip kūrybinė užduotis, bet ir kaip galimybė scenoje kalbėti apie temas, kurios retai atsiduria dėmesio centre.
Tad nominacija nebuvo visiška staigmena, bet kartu – jautrus ir svarbus įvertinimas, leidžiantis suprasti, kad šis darbas buvo pastebėtas tiek žiūrovų, tiek kritikų.
 
- Papasakokite apie vaidmenį, už kurį buvote įvertinta – kuo jis jums buvo ypatingas? Ar jam reikėjo daugiau emocinių pastangų nei įprastai?
 
- Pati nominacija, žinoma, yra maloni ir džiuginanti. Tai tarsi ženklas, kad tai, ką darai scenoje, yra pastebėta ir atpažinta. Tačiau man ne mažiau svarbu, ką šis vaidmuo leidžia iškelti į paviršių.
Majos personažas paliečia temas, kurios yra jautrios ir vis dar sudėtingos mūsų visuomenėje – moters teisę į savo kūną, į savo pasirinkimus, taip pat gedulą, kuris dažnai lieka nesuprastas ar nepatogus aplinkai. Kaip šeimoje kaip socialiniame konstrukte kiekvienas šeimos narys apspinta Majos personažą su savo lūkesčiais ir norais pasipelnyti iš šio žmogaus asmeninės tragedijos.
Šis vaidmuo man yra ir apie atsakomybę. Apie tai, kad teatras kartais tampa erdve, kurioje prasideda pokalbiai, kurių realybėje vis dar vengiama.
Branginu ir patį spektaklio kontekstą. Režisierės Uršulės Bartoševičiūtės sprendimas jį statyti lenkų kalba suteikia visai istorijai papildomą gylį. Man, kaip Lietuvos lenkei, tai turi asmeninį sluoksnį – svarbu matyti, kad ši kalba vėl skamba Senojo teatro scenoje. Tai ne tik estetinis pasirinkimas, bet ir tam tikras kultūrinis gestas.
 



- Kaip prasidėjo jūsų kelias į aktorystę? Ar visada jautėte, kad tai – jūsų kelias, ar buvo abejonių?
 
- Viskas prasidėjo gana natūraliai – paauglystėje teatras buvo viena veiklų, į kurią tiesiog įsitraukiau. Tada tai dar nebuvo „sprendimas“ ar aiški kryptis – labiau žaidimas, būdas pabūti scenoje, išbandyti skirtingus vaidmenis ir save pačią.
Vėliau tai po truputį keitėsi. Paskutiniais mokyklos metais pradėjau lankyti „Elementoriaus“ teatro studiją – būtent ten atsirado pirmas rimtesnis jausmas, kad tai gali būti daugiau nei pomėgis.
Studijų metais ir dabar kartais kyla profesinės abejonės, bet manau, jog tai natūralu. Yra dar taip, jog mane domina ne tik aktorystė. Jaučiu jog ne tik joje galiu save įprasminti. Dirbu teatro mokytoja, esu sinchroninė vertėja, dirbu prie edukacinių projektų. Esu ten, kur jaučiu prasmę būti ir dirbti. Žinoma, aktorystė kelia didžiausią profesinį pasitenkinimą, bet tikrai tai nėra ir tikriausiai ateityje nebus vienintelė mano veikla. Man nuoširdžiai smalsu suktis meno ir švietimo lauke, atrandant jame veiklas, per kurias galiu išmokti ko nors naujo, sukurti ir tuo pasidalinti su kitais.
 
- Aktorystė reikalauja nuolat išgyventi stiprias emocijas. Ar jos lieka su jumis ir po spektaklio? Kaip „išeinate“ iš vaidmens? Ar tai lengvas procesas? 

- Studijų laikais daug dirbau kaip kūrybinių procesų vertėja lenkų režisieriams, atvykstantiems statyti spektaklių Lietuvoje. Atsimenu, kaip antrame kurse, būdama Agatos Dudos-Gracz vertėja, vieno pastatymo Klaipėdos dramos teatre repeticijose pamačiau labai stiprų momentą.
Po vienos intensyvios scenos režisierė kartu su aktoriais tiesiog priėjo prie sienos. Tai buvo toks sąmoningas veiksmas – tarsi fizinis ženklas, kad jie atsitraukia nuo to, ką kūrė scenoje. Kad emocija, kuri buvo gyva ir tikra, lieka ten, o žmogus grįžta į save.
Tas vaizdas man įstrigo. Toks sveikas fizinis veiksmas, padedantis atsiriboti. Jis parodė, kad net ir labai įsitraukus į vaidmenį, egzistuoja poreikis turėti aiškų perėjimą iš „buvimo personaže“ į „buvimą savimi“.
Dėl to ir pati šiandien stengiuosi atrasti mažus ritualus. Nors aktorystė vyksta per kūną ir emocijas, vis tiek sąmoningai kuriu sau būdus atsiriboti. Net ir persirengimas iš personažo kostiumo į savo drabužius yra mažas, bet man padedantis veiksmas.
Tai yra dalis aktorinės emocinės higienos. Žinoma, spektaklio kūrimo procese ir jau jį rodant, grįžus namo vis dar galvoju apie personažą, tačiau tai vyksta su tam tikru sveiku atstumu.


 
- Ar manote, kad aktoriai yra jautresni žmonės? Kaip tai pasireiškia jūsų gyvenime?
 
- Negalėčiau pasakyti, kad aktoriai savaime yra jautresni žmonės. Man atrodo, jog jautrumas yra toks dalykas, kurį savyje reikia kaip raumenį ugdyti, galima ir būnant dideliu grandu gyvenime būti cinišku, nejautriu aplinkai žmogumi.
Net ir labai aukšto lygio menininkas gali būti emociškai atsiribojęs ar mažai empatiškas kasdienybėje.
Tai, kad aktorius scenoje mus stipriai paveikia, dar nereiškia, kad jis gyvenime yra ypač jautrus ar empatiškas.
Kita vertus, kultūriniai procesai ir tai, kas pastaruoju metu vyksta, pavyzdžiui, kultūros bendruomenės protestas, taip pat palaikymas laisvos žiniasklaidos idėjai – parodo, kad dalis meno lauko žmonių vis dėlto yra jautrūs aplinkai. Jie reaguoja į socialinius ir politinius procesus, negali likti abejingi akivaizdžiam neteisingumui ar manipuliacijoms. Galbūt tai ir galėtų būti laikoma tam tikru jautrumo rodikliu.
Pati savyje pastebiu, kad sunkiai toleruoju akivaizdų melą, veidmainystę ar apgaulę. Tai mane veikia beveik fiziškai – panašiai kaip laktozės netoleravimas. Tai nėra racionalus pasirinkimas, labiau vidinė reakcija, kurią ne visada galiu kontroliuoti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!