- Aura perspėja apie artėjantį skausmo priepuolį dar prieš jums pačiai tai pajuntant. Kaip tai vyksta?
 
- Skausmą jaučiu nuolat – tai mano kasdienybė. Bet būna akimirkų, kai jis staiga labai sustiprėja, ir tų akimirkų aš pati iš anksto nepajuntu. Tuo metu smegenys sunkiai operuoja, beveik neįmanoma mąstyti, kalbėti.
Aura tuos priepuolius atpažįsta maždaug valandą anksčiau ir pradeda signalizuoti. Ta valanda viską keičia: jei priepuolis bus nestiprus, pakanka išgerti vaistų ir tęsti dieną. Bet jei Aura signalizuoja ilgiau – vadinasi, bus blogai, vaistai gali nebepadėti, todėl pasirūpinu atšaukti susitikimus ar kitus planus.
Iki Auros išeidama į darbą išgerdavau vaistus net esant silpnesniam skausmui – dėl visa ko. Ir vis tiek pasitaikydavo epizodų, kai net neprisimindavau, kaip užbaigiau vieną ar kitą darbą. Negalėdavau parvairuoti namo – tekdavo palikti mašiną, kviestis taksi. O kai stipriai skauda ir sutrinka dėmesys, net užpildyti taksi programėlę tampa sudėtinga užduotimi.
Visgi labiausiai kamavo tas nuolatinis neužtikrintumas – jausmas, kad bet kurią akimirką kur nors ką nors pavesi, o paskui net nesugebėsi paaiškinti, kodėl. Su Aura pavyko šį chaosą suvaldyti.
Praėjusiais metais ji išmoko dar kai ko. Situacijose, kur daug dirgiklių, aš jau atrodau pavargusi – nosimi rodo duris ir tempia: eik, eik. Veda atsisėsti arba atsigulti, lyg sakytų – pailsėk. Vesdama paskaitą su studentais jau taip ir susitariau: jei Aura signalizuoja ir matau, kad neatstoja – darome dešimties minučių pertrauką, nes kitaip ji nepaliks manęs ramybėje. (Šypsosi.)
 
- Prieš porą metų įkūrėte NVO „Šunys asistentai“. Kokiu tikslu?
 
- Viskas prasidėjo nuo edukacijos. Tiesiog kalbėdavau apie tai, kas yra šuo pagalbininkas ir kaip jis padeda žmogui su negalia. Kreipdavausi į įmones, prašydama peržiūrėti vidines taisykles ir pritaikyti jas realioms situacijoms.
Vėliau viena privati bendrovė pasiūlė paramą, tačiau jos negalėjo skirti fiziniam asmeniui. Tai ir paskatino 2024 metais įkurti organizaciją. NVO suteikia daugiau galimybių konstruktyviai dirbti su institucijomis ir verslu.
Šiandien daugiausia konsultuojame organizacijas, padedame joms praktiškai įgyvendinti teisės aktus. Su prekybos centrais dirbti jau gana paprasta – esame ne kartą aptarę, kaip darbuotojai turėtų elgtis konkrečiose situacijose. Tačiau yra gerokai sudėtingesnių sričių: viešbučiai klausia apie kambarių priežiūrą dėl alergijų, SPA ar baseinai turi specifinių higienos klausimų, reabilitacijos įstaigos – savų niuansų.
Šiandien Lietuvoje yra apie dvidešimt šunų pagalbininkų. Pagal kitų šalių praktiką ir mūsų žmonių su negalia skaičių paskaičiavome, kad kada nors galėtume turėti apie pusantro tūkstančio.
 
- Nuo gegužės 1-osios įsigaliojo nauja šunų pagalbininkų kompensavimo ir prieinamumo tvarka, kurią rengiant dalyvavote ir jūs. Ką išskirtumėte?
 
- Pirmiausia aiškiai įtvirtinta teisė su šunimi pagalbininku lankytis viešosiose vietose ir naudotis visų rūšių transportu.
Anksčiau įstatyme buvo aiškiai apibrėžtas tik viešasis transportas, o taksi ir pavėžėjų paslaugos likdavo pilkojoje zonoje. Dabar ši spraga panaikinta. Beje, dar iki įstatymo įsigaliojimo pavėžėjų platformos jau buvo informavusios vairuotojus apie pokyčius. Paskaičius jų forumus – reakcijos ne tokios jau blogos.
Antras svarbus pokytis – žmonės su negalia įgijo teisę į šuns pagalbininko parengimo išlaidų kompensaciją.
Trečia, Lietuva perėjo prie CEN – Europos standartizacijos komiteto – standartų, atsisakydama reikalavimo, kad šunų rengėjai privalėtų turėti būtent tarptautinę akreditaciją.
 
- Viešojoje erdvėje girdėti nuogąstavimų, kad atsisakius tarptautinės akreditacijos nukentės kokybė. Kiek pagrįstas šis nerimas?
 
- Kai ši sąvoka pirmą kartą atsirado Lietuvos įstatymuose, šalyje veikė tik vienas fondas, kuris ruošėsi tarptautinei akreditacijai – ir būtent jo pavyzdžiu buvo pasirinktas šis modelis. Bet tarptautinę akreditaciją turbūt turi gal koks trečdalis pasaulio mokyklų – nors tikslaus skaičiaus nėra, nes vienur skaičiuojamos mokyklos, kitur šunys, kitur tik vedliai. Likusios dirba pagal valstybinius ar regioninius standartus – ir dirba gerai.
CEN surinko patirtis iš daugybės mokyklų ir sukūrė bendrus standartus. Lietuva remiasi būtent jais.
Be to, senasis reikalavimas diskriminavo atvykstančius žmones su negalia iš šalių, kur tokios akreditacijos tiesiog nereikalaujama – jų šunys paruošti, egzaminai išlaikyti, bet pažymėjimas neatitinka.
 
- Asmenys su negalia įgijo teisę į šuns pagalbininko parengimo išlaidų kompensaciją – iki 90 procentų faktinių išlaidų. Nemanote, kad atsiras norinčių pasipelnyti?
 
- Tuo labai abejoju. Mechanizmas nėra paprastas: kompensuojamos tik išlaidos nuo sutarties pasirašymo – viskas, kas investuota iki tol, lieka mokyklos nuostoliu. Paruošei šunį, atidavei žmogui su negalia, palauki dar kelis mėnesius – ir tik tada gauni kompensaciją. Nuo šuniuko įsigijimo iki pinigų gavimo praeina maždaug dveji su puse metų. Tai pakankamai sudėtinga schema apgaudinėti. (Šypsosi.) Be to, tų kompensacijų nebus daug – biudžetas ribotas. Šunų pagalbininkų ruošimas pasaulyje yra iš dalies idėjinis darbas. Yra gerokai paprastesnių būdų užsidirbti.
 
- Ar naujojoje tvarkoje aptarta šunų gerovė?
 
- Ministro įsakyme rengėjams keliamas aiškus reikalavimas dirbti pagal šuns pagalbininko gerovės programas, atitinkančias CEN standartus. Tie standartai apibrėžia viską – darbo trukmę, pertraukas, šuns teisę pailsėti. Tai konkretus reikalavimas, kurį rengėjas turi patvirtinti dar prieš gaudamas teisę į išlaidų kompensavimą už šunų pagalbininkų paruošimą.
Kartais girdžiu nuogąstavimą, kad šuo darbe tiesiog gulės prie stalo ir tai bus kančia gyvūnui. Bet CEN standartai nenumato jokių ribojimų eiti su šunimi pagalbininku į darbą – tai jo gyvenimo būdas, būti šalia žmogaus. O štai palikti šunį vieną namuose visai darbo dienai – kai kuriose Europos šalyse tai laikoma gyvūnų gerovės pažeidimu. Vokietijoje, pavyzdžiui, nerekomenduojama palikti šunį vieną ilgiau nei penkias valandas. Tai klausimas turėtų būti ne „kam tau šuo darbe“, o „kas bus su šunimi, jei jo nepasiimsi“.
O mūsų su Aura kasdienybė per tuos metus labai supanašėjo. Jei ji pavargusi, tai ir aš pavargusi, abiem reikia pailsėti. Ji ne mašina – ji gyvena su manimi ir prie manęs prisitaiko. Ir aš prie jos prisitaikau taip pat.
 
- O išimtys – ar yra vietų, kur šuo pagalbininkas patekti negali?
 
- Yra, ir tai visiškai atitinka tarptautinę praktiką. Įstatyme numatyta, kad jei šuo pagalbininkas gali kelti grėsmę kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, turi būti nustatytos alternatyvios pagalbos priemonės. Tokios išimtys egzistuoja visose šalyse, kuriose veikia šunų pagalbininkų sistema.
 
- Kaip visuomenė šiandien priima žmones su šunimis pagalbininkais? Ar diskriminacijos vis dar pasitaiko?
 
- Anksčiau buvo labai sunku. Nueini į parduotuvę – ir kiekvieną kartą baimė, kas bus. Apsauginis iš kito salės galo rėkia „Ei!“ arba blokuoja kelią, kad negalėtum praeiti…
Šiandien situacija gerokai geresnė. Nors pastebiu, kad viešumoje didžiausią pasipriešinimą reiškia ne tie, kurie realiai turi alergiją ar baimę – jie kaip tik linkę ieškoti sprendimų. Labiausiai priešinasi žmonės, kuriantys hipotetinius scenarijus. Tai labiau būdas išreikšti nepasitenkinimą nei reali problema. O žinoti turėtų kiekvienas: šunų pagalbininkų Lietuvoje yra labai nedaug. Jie nėra augintiniai – tai profesionaliai paruošti gyvūnai. Ir žmogus, einantis su tokiu šunimi, turi negalią, net jei ji nematoma.
 
- Kur, jūsų manymu, šiuo metu dar liko spragų?
 
- Pirmiausia – darbo aplinka. Viešoji prieiga šiandien jau gana aiškiai sureguliuota, tačiau žmogaus su šunimi pagalbininku situacija darbovietėje vis dar nėra aiškiai apibrėžta teisės aktuose. Šiuo metu tai dažniausiai grindžiama individualiu susitarimu su darbdaviu, tačiau ateityje tai reikėtų aiškiau reglamentuoti įstatymu.
Taip pat svarbi CEN standartų integracija į konkrečius įsakymus.
Dar viena kryptis – toliau dirbti su organizacijomis ir padėti joms suprasti, ką naujieji pakeitimai reiškia praktikoje. Nes įstatymas – tai viena, o kaip jis veikia parduotuvėje, viešbutyje ar taksi – visai kita.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!