- Apibūdinkite, kokia yra gydytojo neurologo klinikinio darbo kasdienybė?
 
- Neurologo kompetencija yra plati: gydome galvos skausmus, epilepsiją, insultą, nugaros skausmus, Parkinsono ligą, judėjimo sutrikimus, įvairios kilmės svaigimus, periferinių nervų ir raumenų ligas, autoimunines neurologines ligas. Aš specializuojuosi epilepsijos gydyme, analizuoju ir aprašinėju encefalografijos tyrimus, tačiau konsultuoju ir kitų mano minėtų patologijų klausimais (galvos skausmai, judėjimo sutrikimai, svaigimai, tirpimai...).
 
- Galėtumėte įvardinti, kokie atradimai neurologijos moksle pastaruoju metu sukėlė perversmą?
 
- Atkreipčiau dėmesį ne į pasaulines naujoves, o į gerėjančią situaciją Lietuvoje. Paskutinius kelerius metus šalyje turime daugiau gydymo galimybių, kurios pasaulyje yra jau seniau žinomos ir taikomos. Pavyzdžiui, galvos skausmus (migreną) galime gydyti biologine terapija, turime du biologinės terapijos preparatus. Pagaliau turime ir gepantų klasės medikamentą, skirtą migrenos priepuoliui gydyti ir šios ligos profilaktikai. Medikamentams atspariai epilepsijai gydyti jau penkerius šešerius metus pacientams implantuojame klajoklio nervo stimuliatorius, gerėja ir autoimuninių encefalitų diagnostika bei gydymas.
 
- Koks, jūsų nuomone, turėtų būti paciento ir gydytojo tarpusavio santykis (bendravimo modelis)?
 
- Čia ypač svarbu paciento informavimas. Manau, kad pirmiausia pacientas turėtų aiškiai žinoti, kokia liga jis serga, suprasti, kodėl jis turi vartoti vienokius ar kitokius vaistus, kodėl reguliariai turi lankytis pas jį gydantį gydytoją. Man yra nesuvokiama, kai pacientas išeina iš gydytojo kabineto nesuprasdamas, kokius vaistus ir kodėl jis turi vartoti. Tuomet kyla rizika, kad žmogus gydymą nutrauks, apleis ligą, kadangi nesupranta jos pasekmių. Todėl kasdienėje praktikoje visuomet stengiuosi pirmiausia paaiškinti pacientui apie jo ligą, gydymą ir prognozę.
Be to, paciento sveikata nėra tik gydytojo atsakomybė. Gydytojas diagnozuoja ligą ir skiria gydymą, tačiau tolesnė gydymo sėkmė didele dalimi priklauso ir nuo žmogaus – norės jis gydytis ir pasveikti, vartos vaistus, reguliariai tikrinsis sveikatą ar apleis ligą. Todėl pacientas turi jausti atsakomybę už savo paties sveikatą.
Visuomet skirdama gydymą tariuosi su pacientu – stengiuosi įsigilinti į konkrečią jo situaciją ir parinkti tinkamiausią, būtent konkrečiam pacientui skirtą, gydymą. Žinoma, gydytojas supažindina pacientą su visomis šiuo metu Lietuvoje prieinamomis gydymo galimybėmis, pataria, tačiau galutinį sprendimą dėl gydymo visuomet priimu kartu su pacientu.
 
- Vadinasi, informacija, suteikiama pacientui, jo atsakomybės už savo sveikatą prisiėmimas ir bendradarbiavimas su gydytoju – trys veiksniai, nulemiantys gydymo sėkmę?
 
- Sėkmės formulė bendraujant su pacientu paprasta – konsultuoju taip, kaip norėčiau, kad mane konsultuotų. Pacientas pirmiausia gydytoju turėtų pasitikėti, nebijoti klausti, ir, esant poreikiui, norėti pas tą patį gydytoją vėl sugrįžti. Svarbu išklausyti, užjausti, tačiau ir gebėti valdyti situaciją. Esama nepatenkintų, nusivylusių sveikatos sistema pacientų, ateinančių į kabinetą su išankstine neigiama nuostata, kad gydytojas nepadės. Stengiuosi šias nuostatas pakeisti.
 
- Su kolegėmis esate parašiusi metodinę mokymo priemonę „Epilepsija“.
Kuo ši liga yra nenuspėjama bei įvairialypė? Kokius iššūkius kelia jos gydymas?
 
- Epilepsija susidomėjau prieš dešimt metų, kuomet dar studijavau mediciną. Nuo to laiko pradėjau daryti mokslinius darbus. Po rezidentūros studijų pradėjau dirbti gydytoja neurologe-epileptologe Santaros klinikose, kur ir šiuo metu konsultuoju epilepsija sergančius pacientus, analizuoju bei aprašinėju encefalografijos (EEG) tyrimus. Epilepsija neurologo akimis yra spalvinga liga, mat pacientų patiriami priepuoliai yra įvairios išraiškos.
Visuomenėje įprasta manyti, kad epilepsija pasireiškia traukulių priepuoliais, esą žmogus krenta ir trūkčioja, tačiau priepuoliai būna įvairūs. Kartais aplinkiniai net nesupranta, jog žmogus serga šia liga, nes ištikus priepuolio trumpam sustingsta žvilgsnis, nutrūksta paciento kalba, jis ima atlikti kokius nors judesius ranka. Po minutės žmogus vėl „grįžta į save“ ir tęsia bendravimą. O tai buvo epilepsijos priepuolis. Didžiajai daliai pacientų ligą pavyksta gerai kontroliuoti, paskyrus vieną vaistą – priepuoliai dingsta. Tačiau trečdaliui pacientų tenka skirti antrą, trečią, ketvirtą vaistą, o priepuoliai išlieka, gilėja psichologinės problemos, stiprėja nerimas, depresijos simptomai, prastėja atmintis.
Džiugu, kad paskutinius penkerius šešerius metus Lietuvoje jau turime galimybę gydyti vaistams atsparios epilepsijos pacientus implantuodami jiems klajokio nervo stimuliatorių, tačiau norėtųsi, kad situacija mūsų šalyje dar labiau gerėtų: turėtume didesnį spektrą naujų epilepsijai gydyti skirtų medikamentų, pacientams būtų labiau prieinamos psichologų paslaugos. Taip pat svarbu, kad keistųsi visuomenės nuostatos ir mažėtų stigma epilepsija sergančių pacientų atžvilgiu.
 

---

Dosjė