Trūksta net bazinių anatomijos žinių
 
R.Kirtiklytė sako, kad dirbdama tiek su vaikais, tiek suaugusiais pastebi, jog vyrų reprodukcinius organus žmonės dar gali išvardyti, tačiau apie moters anatomiją žino gerokai mažiau.
 
„Neretai mergaitės ir moterys žino žodį vagina, dar lietuvišką atitikmenį makštis ir viskas. Visa sritis apibūdinama tik tuo žodžiu, jeigu iš viso šiuos žodžius žino“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
 
Ji pasakoja, kad teko bendrauti su paauglėmis, kurioms menstruacijos jau yra prasidėjusios, tačiau jos nežinojo, kad makštis ir šlaplė yra du atskiri dalykai. Dėl to atsiranda ir įvairių mitų – esą įsidėjus tamponą nebus galima šlapintis.
 
Specialistė atkreipia dėmesį, kad daliai žmonių sunku ne tik suprasti anatomiją, bet ir vartoti tikslius jos pavadinimus. Vulva, vagina, klitoris – tarptautiniai, iš lotynų kalbos kilę žodžiai, kuriuos ne visiems lengva ištarti ar įsiminti. Vis dėlto, pasak R.Kirtiklytės, tai susiję ne vien su kalbos sudėtingumu, bet ir su tuo, kad ši tema yra itin stigmatizuota.
 
Vietoj anatominių pavadinimų šeimose dažnai vartojami mažybiniai, išgalvoti ar su gyvūnais susiję žodžiai. Pasak pašnekovės, edukacijose tenka išgirsti įvairiausių pavadinimų – nuo „vištelių“ iki sunkiai suprantamų iškraipytų žodžių.
 

Vaiko teisių gynėja, psichologė Vilma Paliaukienė taip pat pastebi, kad vaikams dažnai sunku ištarti taisyklingus lytinių organų pavadinimus. Kai kurie juos net suvokia kaip keiksmažodžius. „Kai vaikas girdi, kad tėvams yra sunku pasakyti, jam pradeda atrodyti, kad ta kūno dalis savaime yra gėdinga“, – pastebi psichologė.

 
Anot jos, kartais vaikai visas intymias kūno vietas vadina vienu žodžiu, pavyzdžiui, „užpakaliu“ arba vartoja tokius pavadinimus kaip „gėlytė“, „rožytė“.
 
Tikruosius pavadinimus reikėtų vartoti nuo mažens
 
Abi specialistės pabrėžia, kad vaikų kūno pažinimas neturėtų prasidėti nuo vienos specialios pamokos ar pokalbio paauglystėje. Kūno dalių pavadinimus galima vartoti nuo pat mažens, kasdienėse situacijose.
 
R.Kirtiklytės teigimu, jau kūdikystėje su vaiku galima kalbėtis apie jo kūną, įvardyti rankas, kojas ir kitas kūno dalis. Lygiai taip pat reikėtų elgtis ir kalbant apie lytinius organus. Kartu svarbu paaiškinti, kad tai privačios kūno vietos, kurių negalima rodyti ar liesti viešumoje.
 
Anot pašnekovės, tikslūs pavadinimai svarbūs ir dėl sveikatos. Vaikas, žinantis savo kūno anatomiją, gali aiškiau pasakyti tėvams, jeigu jam skauda, atsirado paraudimas, guzelis ar kitas pakitimas intymioje srityje. Tuomet lengviau laiku pastebėti problemą ir prireikus kreiptis į gydytoją.
 
V.Paliaukienė taip pat rekomenduoja tėvus kūno dalių pavadinimus įtraukti į įprastą kasdienę kalbą. Pavyzdžiui, prausiant vaiką galima įvardyti, ką jis plauna, o ne vengti konkrečių žodžių ar pakeisti juos užuominomis.
 
„Jeigu susikaupsime vienam sudėtingam pokalbiui, vaikas tikrai jaus įtampą. Žinoma, geriau toks pokalbis negu jokio, bet patarimas būtų šią temą turėti kasdienybėje ir, kai ji iškyla, vartoti tikruosius pavadinimus“, – aiškina psichologė.
 
Anatominės žinios padeda apsisaugoti
 
Tikslūs kūno dalių pavadinimai svarbūs ne tik dėl anatomijos išmanymo ar sveikatos, bet ir dėl seksualinio smurto prevencijos. R.Kirtiklytės teigimu, vaikas, mokantis įvardyti savo kūno dalis, lengviau papasakos, jeigu su juo buvo netinkamai elgiamasi.
 

„Pirmoji seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos linija yra būtent tai, kad vaikas žinotų tikslius anatominius lytinių organų pavadinimus. Tada jis gebės papasakoti, jei kas nors netinkamai su juo elgėsi“, – pabrėžia medicinos gydytoja, psichoterapijos konsultantė, VšĮ „Įvairovės edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo lektorė Rusnė Kirtiklytė.

 
V.Paliaukienė atkreipia dėmesį, kad vaikams, ypač mažesniems, ir taip gali būti sunku nusakyti nemalonią patirtį. Jeigu jie dar nežino kūno dalių pavadinimų, pasakoti tampa dar sudėtingiau.
 
„Jeigu galvojame apie mažą vaiką, tarkime, trejų metų, jis gali neturėti reikiamo žodyno veiksmui įvardyti. Tarkime, išnaudojimas jam sukelia skausmą, nes kažkas yra kišama į išangę. Jam skauda, bet jis negali pasakyti. Jis sako, pavyzdžiui, „muša“. Tarp mušimo ir kišimo į išangę yra tikrai didžiulis skirtumas, bet vaikui tiesiog skauda ir kitaip pasakyti jam gali būti sudėtinga“, – aiškina psichologė.
 
Dar viena problema – vaikas gali nedrįsti kalbėti, nes jam žinomi pavadinimai atrodo netinkami ar net gėdingi. Jeigu namuose vartojamas tik išgalvotas žodis, o mokykloje už necenzūrinį pavadinimą vaikas būtų išbartas, jis gali nežinoti, kaip priimtinai įvardyti tai, kas nutiko.
 
Pasak V.Paliaukienės, tikslūs anatomijos terminai ir suaugusiajam geriau suprasti vaiko pasakojimą. Tai ypač svarbu, jei vaikas apie netinkamą elgesį prabyla ne šeimos nariui, o mokytojui, auklėtojui ar kitam patikimam suaugusiajam.
 
Mokyklose apie tai kalbama nepakankamai
 
Nors dalį atsakomybės už vaikų kūno pažinimą prisiima šeima, svarbų vaidmenį atlieka ir ugdymo įstaigos. R.Kirtiklytė pastebi, kad lytiškumo ugdymo situacija Lietuvoje nėra gera.
 
Nors gyvenimo įgūdžių programa turėtų apimti ir šias temas, pašnekovės patirtis rodo, kad mokytojai neretai vengia apie jas kalbėti arba palieka mokiniams informaciją perskaityti savarankiškai.
 
„Dažnesniu atveju net apie paauglystės dalykus, pavyzdžiui, apie mėnesines ar poliucijas, vaikams nebūna paaiškinama, jau nekalbant apie taisyklingus anatominius lytinių organų pavadinimus“, – teigia ji.
 
VšĮ „Įvairovės edukacijos namai“ atstovai sulaukia mokyklų užklausų ir vyksta į įvairius Lietuvos miestus bei rajonus. Edukacijos rengiamos skirtingo amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų raidos tarpsnį ir poreikius.
 
Pašnekovę stebina, kad kartais net gimnazistams tenka aiškinti bazinius dalykus apie kūno ribas, anatomiją, mėnesines ar poliucijas.
 
V.Paliaukienė pastebi, kad tam tikrų pokyčių vis dėlto yra. Vaikai vis dažniau supažindinami su vadinamąja apatinių drabužėlių taisykle – žino, kad po apatiniais drabužiais ar maudymosi kostiumėliu esančių kūno vietų negali liesti bet kas. Tačiau tikruosius anatominius pavadinimus jie vis dar vartoja retai.
 
Psichologė pabrėžia, kad svarbu ne tik išmokyti vaiką tam tikrų taisyklių, bet ir kurti aplinką, kurioje vaikas galėtų drąsiai klausti bei kalbėti apie savo kūną. Vaikų teisių gynėja akcentuoja, kad vaikas galimai žino tik tą vieną žodį ir jį supranta visai kitaip nei suaugęs žmogus. Todėl šalia esantis suaugęs žmogus turėtų sąmoningai įvardinti tai ir be gėdinimo, barimo ramiai vaikui paaiškinti, ką žodis iš tiesų reiškia.
 
Svarbiausia, kad suaugusieji patys nebijotų kalbėti apie kūną ir neperduotų vaikams gėdos, su kuria galbūt užaugo patys.


Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 13 tūkst. eurų


Partneriai: