Bendrystė padeda siekti blaivybės
 
Anoniminiai alkoholikai (AA) – savipagalbos draugija, kurioje alkoholio vartojimo problemų turintys žmonės dalijasi patirtimi ir padeda vieni kitiems siekti blaivybės. Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytojo psichiatro dr. Emilio Subatos, Lietuvoje ši draugija veikia apie 40 metų.
 
„Tai yra savotiška liaudies terapija – joje nėra gydytojų ar psichologų. Žmonės, kurie patys nustojo vartoti alkoholį, dalijasi patirtimi, palaiko vieni kitus“, – aiškina E.Subata.
 
AA veikla grindžiama 12 žingsnių programa. Tai nuoseklūs vidinių nuostatų ir elgesio pokyčių etapai, padedantys žmogui pripažinti priklausomybę, geriau pažinti save ir mokytis gyventi nevartojant alkoholio. Programoje taip pat svarbi aukštesnės jėgos samprata, kurią kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.
 
Pasak psichiatro, prieš kelerius metus atliktoje „Cochrane“ apžvalgoje, kurioje vertinti moksliniai tyrimai, nustatyta, kad savipagalbos grupės ir 12 žingsnių programa yra moksliškai pagrįsta pagalbos priemonė. Ji gali būti reikšminga greta kitų priklausomybės gydymo būdų, pavyzdžiui, kognityvinės elgesio terapijos ar motyvacinio pokalbio.
 
Kai kuriems žmonėms savipagalbos grupių pakanka, ypač jei profesionali pagalba sunkiai prieinama. Tokiose draugijose jie gauna žinių apie priklausomybę, mokosi įveikti potraukį alkoholiui, susipažįsta su blaiviai gyvenančiais žmonėmis ir atranda aplinką, kurioje nevartojama alkoholio.
 
Į susirinkimą atvedė noras keistis
 
Indrė (vardas pakeistas) į AA draugiją atėjo būdama 23-ejų. Tuo metu ji dar nebuvo praradusi darbo ar šeimos, tačiau jau suprato, kad alkoholis tapo būdu susidoroti su sunkumais ir nemaloniais jausmais. Moteris pasakoja iš pradžių maniusi, kad gėrimas tėra prastos psichologinės savijautos pasekmė. Nors su terapeuto pagalba pradėjo geriau suprasti savo problemą, pažadų nebegerti ištesėti nepavykdavo.
 
Po dar vieno atkryčio ji į AA susirinkimą atėjo tą pačią dieną. Prieš pirmąjį apsilankymą moteris baiminosi, kad bus nesuprasta, tačiau sutiko žmonių, kurių patirtys buvo panašios. „Man kiekvienas susirinkimas ir yra apie viltį, kad kažkas gali keistis“, – sako Indrė.
 
Blaivybė, pasak jos, neapsiriboja sprendimu nebevartoti alkoholio. Tenka iš naujo mokytis kurti santykius, dirbti, išgyventi netektis ir priimti savo jausmus. Anksčiau alkoholis jai buvo tarsi atrama, padedanti pabėgti nuo baimių ir savęs pačios.
 
„Blaivybė tikrai yra sunkiausias dalykas, ką esu padariusi, nes be apsvaigimo aš neturiu pertraukos nuo savęs“, – atvirauja moteris. Šiandien Indrė blaiviai gyvena beveik 18 metų. Į susirinkimus ji vis dar sugrįžta – ne todėl, kad jaučiasi įpareigota, o todėl, kad bendrystė padeda nepamiršti savo patirties ir to, kodėl pasirinko gyventi be alkoholio.
 
Pripažinti priklausomybę buvo palengvėjimas
 
Benas (vardas pakeistas) į AA atėjo būdamas 29-erių. Tuo metu jo gyvenimas buvo smarkiai pasikeitęs: žmona su dukra buvo išsikrausčiusios, jis nebegalėjo dirbti, kelis mėnesius beveik neišeidavo iš namų ir gerdavo. Vyrą kamavo nuolatinės mintys apie savižudybę, baimė ir paranoja.
 
Anksčiau jis buvo gydytas psichiatrijos klinikose dėl depresijos ir psichozės, tačiau pats pripažįsta medikams nepasakodavęs, kiek iš tiesų vartoja alkoholio. Į priklausomybės gydymo kelią jį pastūmėjo mama: pasiūlė kreiptis į Priklausomybės ligų centrą ir paliko namuose Anoniminių alkoholikų knygą.
Skaitydamas ją Benas pradėjo atpažinti savo problemą ir norėti pokyčių. Vis dėlto iš karto patekti į Minesotos programą nepavyko – prieš ją reikėjo atvykti blaiviam, o vyras nebegalėjo ištverti nė dienos nevartojęs alkoholio. Todėl pirmiausia jam teko gydytis detoksikacijos skyriuje. RPLC jis praleido šešias savaites: dvi – detoksikacijoje, keturias – Minesotos programoje. Į AA susirinkimus pradėjo vaikščioti dar būdamas ligoninėje.
 
Pirmąjį apsilankymą draugijoje Benas prisimena kaip svarbų lūžį. Prisistatydamas ir pasakydamas, kad yra alkoholikas, jis pajuto palengvėjimą. Susirinkimuose matė žmones, patyrusius panašių sunkumų, tačiau dabar galinčius apie praeitį kalbėti be baimės ir net su ironija.
 
Vyrui buvo svarbu ir tai, kad draugijoje žmonės atvirai kalbėdavosi apie savo jausmus. Jis sako visą gyvenimą ilgėjęsis nuoširdesnių, gilesnių pokalbių.
Nors nuo pirmojo susirinkimo Benas nebevartojęs alkoholio, pirmieji blaivybės metai nebuvo lengvi. Reikėjo mokytis išgyventi jausmus, kuriuos anksčiau užgoždavo alkoholis, ir priimti savo elgesio pasekmes.
 
Vienu sudėtingiausių jam tapo devintasis programos žingsnis – siekis atlyginti skriaudas žmonėms, kuriuos buvo įskaudinęs. Ypač sunku taisyti santykius su artimaisiais, kai žaizdos kaupėsi ne vienerius metus. Šiame etape, pasak Beno, labai padeda globėjas – labiau patyręs draugijos narys, kuris palydi žmogų per programos žingsnius ir dalijasi savo patirtimi.
 
Vyrui teko susidurti ir su abejonėmis dėl dvasinės programos dalies. Į AA jis atėjo būdamas ateistas, todėl kalbos apie aukštesniąją jėgą iš pradžių kėlė atmetimą. Tačiau vėliau suprato, kad ši sąvoka nebūtinai susijusi su religija. Pradžioje aukštesniąja jėga jam tapo pati draugija – žmonės, kurie padėjo išlikti blaiviam.
 
Šiandien Benas į susirinkimus eina kartą per savaitę. Jis pabrėžia, kad AA nepakeičia psichoterapijos ir draugijos nariai nėra specialistai, tačiau šie susitikimai jam tebėra svarbi gyvenimo dalis.
„Net ir šiandien tie mūsų susirinkimai yra erdvė, kurioje pabuvęs nurimstu, jaučiuosi geriau, man lengviau netgi priimti kasdienius sprendimus“, – pasakoja vyras.
 
Kada reikalinga specialistų pagalba?
 
E.Subata pabrėžia, kad AA draugija gali būti svarbi pagalba, tačiau ne visais atvejais jos pakanka. Jei žmogus kartu turi kitų psichikos sveikatos sunkumų – serga depresija, patiria nerimą, bipolinį sutrikimą ar kitų psichikos sutrikimų, – jam gali reikėti specialistų įvertinimo, medikamentinio gydymo ir psichoterapijos.
 
Geriausių rezultatų galima pasiekti derinant profesionalų gydymą ir dalyvavimą savipagalbos grupėse. RPLC taikomoje Minesotos programoje 12 žingsnių metodas yra viena gydymo dalių: pacientai susipažįsta su programa, dalyvauja AA susirinkimuose ir planuoja, kaip palaikys blaivybę grįžę į įprastą aplinką.
 
Psichiatras primena, kad priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė liga, todėl atkryčių gali pasitaikyti. Svarbu nenuleisti rankų ir ieškoti pagalbos, kuri konkrečiam žmogui tinkamiausia.
 
O Benas žmonėms, kurie abejoja, ar jų santykis su alkoholiu jau tapo problema, siūlo pirmiausia sąžiningai įvertinti savo vartojimą. Anoniminių alkoholikų susirinkimai yra atviri ir naujiems žmonėms – galima ateiti, nieko nepasakoti, tiesiog pasiklausyti. Susirinkimų sąrašą galima rasti AA interneto svetainėje www.aalietuvoje.org.
 
„Anoniminiai alkoholikai grąžino man gyvenimo džiaugsmą. Šiandien galiu gyventi visavertį, pareigingo žmogaus ir doro piliečio gyvenimą. Per 12 žingsnių programą pažinau save, o toliau lankydamas AA susirinkimus galiu lengviau priimti kasdienius iššūkius ir realybę. 12 žingsnių nėra baigtiniai, tačiau jie suteikia įrankius tolesniam tobulėjimui, o tai ir yra tikroji laisvė“, – akcentuoja Benas.

Projektas „Pagalbos tiltai“

 
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų



Partneriai: