Kuria turinį tokį, kokio trūksta pačiai
 
A.Ivanauskaitės gyvenimas pasikeitė, kai jai buvo 18 metų. Susirgusi meningokoko infekcija, ji buvo panardinta į dirbtinę komą. Dėl ligos ir jos komplikacijų atsirado galūnių nekrozė, todėl vėliau teko amputuoti abiejų kojų ir dešinės rankos pirštus. Ant kūno liko ir daugybė randų.
 
Fotografija ir filmavimasis Aurelijos gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei liga. Dar vaikystėje ją traukė kamera, o po patirtų sveikatos išbandymų ši veikla įgijo ir kitą prasmę – tapo būdu susigyventi su pasikeitusiu kūnu.
 
„Dalijimasis nuotraukomis man pačiai tapo gijimo dalimi. Padėjo matyti ne deformuotą kūną, o daug išgyvenusį žmogų. Aš netapau pikta, savo kūno nekenčiančia moterimi. Pradėjau matyti, kad grožis slypi galėjime ir toliau daryti mylimus dalykus, tik dar drąsiau, nes nežinai, kiek čia to gyvenimo liko“, – sako Aurelija.
 
O kitų neigiami komentarai, pasak jaunos moters, tik padeda jos įrašams pasiekti daugiau žmonių. „Galbūt taip moterys, manančios, kad keli papildomi kilogramai pakeis jų gyvenimą, pamatys, jog galima šypsotis gyvenimui net ir su negrįžtamai pasikeitusiu kūnu“, – priduria ji.
 
Pašnekovė pastebi, kad viešojoje erdvėje vis dar dominuoja gana siauras suvokimas apie grožį – reklamos ir socialiniai tinklai dažniausiai rodo nugludintus, visuomenės standartus atitinkančius kūnus. Todėl Aurelija norėjo kurti tokį turinį, kokio pati pasigedo.
Aurelija neslepia savo negalios ir apie ją kalba įvairiai – kartais su humoru, kartais atvirai pasakodama apie sudėtingus išgyvenimus. Vis dėlto ji pabrėžia, kad ne kiekvienas žmogus su negalia nori viešai dalytis savo patirtimi, todėl svarbu gerbti ir kitų pasirinkimą.
 
Pačiai pašnekovei atvirumas tapo galimybe ne tik geriau pažinti save, bet ir padrąsinti kitus. Ji yra dirbusi projekte „Unikalus gyvenimas“, padedančiame žmonėms su negalia įsidarbinti ir grįžti į darbo rinką. Pasak jos, kartais žmonėms labiausiai trūksta tikėjimo, kad jie gali siekti daugiau.
„Norisi parodyti kitiems žmonėms, taip pat ir tiems, kurie turi negalią, kad mes galime viską“, – į klausimą, kas paskatino atviriau kalbėti internete, atsakė Aurelija.
 
Ji dirba ir koučere. Nors į ją besikreipiančių žmonių sunkumai kartais susiję su negalia, pašnekovės teigimu, dažnai jų priežastys slypi giliau – santykiuose, įsitikinimuose ar pasikartojančiuose elgesio modeliuose. Jos negalios patirtis, kaip pati sako, stipriai suformavo jos asmenybę ir požiūrį į darbą su žmonėmis.
 
„Koučinge stipriai esu aš, kuri veikia per įgalinimą. Tiek socialiniai tinklai, tiek sesijų vedimas yra labai stipriai per įgalinimą. Svarbu ieškoti, kas stabdo, ir bandyti daryti tai, kas padeda“, – pabrėžia Aurelija.
 
Sportuoja, keliauja ir atstovauja Lietuvai
 
Dar viena pašnekovė – vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko – judėjimo negalią turi nuo gimimo. Ankstyvoje vaikystėje jai nustatytas stuburo kanaluose buvęs auglys, užspaudęs nervą. Nuo tada moteris juda vežimėliu.
 
Sportas jos gyvenime buvo nuo mažens. Mokykloje ji dalyvavo būreliuose, stovyklose, lankė šokių pamokas, grojo gitara ir pianinu, išbandė ir tenisą. Tačiau galimybė profesionaliai užsiimti šia sporto šaka Lietuvoje tuo metu buvo ribota.
 
Šiandien A.Toločko žaidžia vežimėlių tenisą, dalyvauja tarptautiniuose turnyruose ir atstovauja Lietuvai. Sportas jai tapo ne tik aktyvia veikla, bet ir galimybe keliauti, susipažinti su kitų šalių sportininkais, prisidėti prie vežimėlių teniso populiarinimo Lietuvoje.
Pašnekovė pastebi, kad žmonėms vis dar kyla nuostaba sužinojus, jog ji žaidžia ne stalo, o įprastą lauko tenisą.
 
„Kai pasakai, kad žaidi tenisą, ir tas žmogus žino, kad tu nevaikštai, jis automatiškai pradeda galvoti, kad tu žaidi stalo tenisą. Ir tada pradedi pasakoti, kad ne, tai yra lauko tenisas, tas didelis tenisas. Žmonės dažnai nustemba“, – pasakoja ji.
 
Sportininkės manymu, tokie pavyzdžiai padeda praplėsti žmonių supratimą apie negalią turinčių asmenų galimybes. Ji norėtų, kad visuomenė dažniau matytų ne tik jos judėjimo negalią, bet ir sportinius laimėjimus, įdedamą darbą bei pastangas populiarinti šią sporto šaką.
 
„Norėtųsi, kad žmonės galbūt pamatytų sportininką, kuris atstovauja Lietuvai, kuris sportuoja profesionaliai, kuris neša, stengiasi, kad ši sporto šaka Lietuvoje būtų populiari. Mes neturime daug sportininkų, judančių su vežimėliu, Lietuvoje“, – sako A.Toločko.


„Norėtųsi, kad žmonės galbūt pamatytų sportininką, kuris atstovauja Lietuvai, kuris sportuoja profesionaliai, kuris neša, stengiasi,
kad ši sporto šaka Lietuvoje būtų populiari. Mes neturime daug sportininkų, judančių su vežimėliu, Lietuvoje“, – sako
vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko. E.Adomavičiaus nuotr.
 
Keičia požiūrį rodydama kasdienybę
 
Sportininkė teigia, kad socialiniuose tinkluose specialiai nekuria turinio stereotipams griauti. Vis dėlto pastebi, jog net paprasti kasdienybės įrašai sulaukia nemažai susidomėjimo.
 
Pavyzdžiui, pasidalijusi kelione traukiniu į varžybas Latvijoje, ji sulaukė klausimų apie patogumą, traukinių pritaikymą žmonėms su negalia. Tokios reakcijos nustebino – pasirodo, žmonėms įdomu sužinoti net apie tai, kas pačiai sportininkei yra įprasta kasdienybė. „Žmonėms patinka tas paprastumas, tas: parodyk, kaip“, – pastebi ji.
 
Sportininkė norėtų daugiau pasakoti ir apie keliones lėktuvu, pasiruošimą išvykoms, pagalbą, kurios prireikia oro uostuose ar kitose kelionės vietose. Anot jos, tokia informacija gali būti naudinga ne tik negalią turintiems žmonėms, bet ir šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Pamatę kitų patirtis, jie gali sužinoti apie galimybes, kurių anksčiau nežinojo.
 
Aurelija taip pat pastebi, kad stereotipai apie žmones su negalia ne visada išreiškiami neigiamais komentarais. Kartais kur kas didesnė problema yra pačių žmonių įsitikinimas, kad neverta siekti daugiau, nes viskas bus per sunku arba nepavyks.
 
Ar visuomenės požiūris iš tiesų keičiasi?
 
A.Toločko sako pastebinti, kad visuomenės požiūris į žmones su negalia pamažu keičiasi. Anksčiau, jos manymu, buvo labiau įprasta manyti, kad negalią turintys žmonės mažiau įsitraukia į visuomenės gyvenimą, nedirba, nesportuoja, rečiau studijuoja.
 
„Man dar labiau norisi parodyti, kad mes ir studijuojame, ir dirbame, ir kuriame verslus, ir darome lygiai tą patį“, – sako sportininkė.
 
Vis dėlto A.Ivanauskaitė atkreipia dėmesį, kad stereotipai tėra viena iš daugelio problemų. Jos patirtimi, žmonėms su negalia tenka susidurti ir su savivertės sunkumais, nepakankamu specialistų jautrumu, informacijos trūkumu. Net praėjus vienuolikai metų po ligos jai vis dar tenka ieškoti atsakymų į klausimus apie savo sveikatą ir kasdienybę.
 
„Stereotipai yra mažiausia problema, su kuria susiduria žmonės su negalia“, – pabrėžia ji.
 
Aurelija taip pat pastebi, kad svarbu ne tik tai, kaip į žmones su negalia žiūri visuomenė, bet ir tai, kaip jie patys save vertina. Kartais žmonėms pritrūksta drąsos siekti daugiau, nes jie jau iš anksto įsitikinę, kad nepavyks.
 
Moteris norėtų, kad žmonės po susitikimo su ja jaustųsi drąsesni gyventi taip, kaip patys nori. Jos manymu, dažnai pernelyg daug laukiame aplinkinių leidimo būti savimi: „Labai norisi tos drąsos ir leidimo sau būti, nes mums kartais atrodo, kad kažkas turi leisti tai daryti, parodyti, kaip daryti.“



Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: