LSMU studentė Giedrė Vanagaitė iškovojo net 2 medalius didžiausiame Europos studentų sporto renginyje – Europos universitetų žaidynėse. Įžvalgūs ėjimai jai atnešė sidabrą Blitz šachmatų turnyre ir bronzą greitųjų šachmatų turnyre. Šiuos medalius ji vadina netikėtais, bet vienais maloniausių ilgoje varžybinėje patirtyje.
- Giedre, ką studijuojate LSMU?
- Jau pabaigiau mediciną ir pradėjau pirmuosius kardiologijos rezidentūros metus.
- Iškovojote pirmuosius Lietuvos studentų delegacijos medalius jau pačią pirmąją varžybų dieną. Ar tikėjotės panašių rezultatų?
- Jei atvirai, nelabai tikėjausi, kad man taip pasiseks, nes buvau gana ilgai nežaidusi šachmatais, kas yra būtina palaikant formą. Šeštasis medicinos studijų kursas reikalavo išskirtinai daug dėmesio, reikėjo ruoštis baigiamiesiems egzaminams, taigi prieš čempionatą nebuvo galimybės ilgėliau pasipraktikuoti – rimtesniam pasiruošimui skyriau vos savaitę. Tačiau per varžybas atsisėdus prie šachmatų lentos pajutau, kad kitos merginos, mano varžovės, matyt, buvo panašioje situacijoje – jos taip pat studentės, turėjo panašų krūvį, ruošėsi egzaminams.
Vėlgi, nuo ankstyvos vaikystės dvylika metų mokiausi šachmatų mokykloje, kurią ir pabaigiau. Natūralu, kad kadaise įgautos žinios bei įgūdžiai yra likę, tereikėjo juos atgaminti.
- Daug laiko atidavėte šiai sporto šakai, bet renkantis ateities kelią nugalėjo medicina. Kodėl?
- Norėjosi išbandyti save ir kitur. Galbūt reikšmę turėjo ir šeimos įtaka, susidomėjimas medicina. Šachmatams buvau paskyrusi didelę gyvenimo dalį, iš šios srities tikrai daug pasiėmiau, todėl traukė plačiau pažinti pasaulį, įstoti į universitetą, studijuoti, sužinoti ką nors visiškai naujo. Kai įsilieji į kitą veiklą, susipažįsti su ja, pamažu įsitrauki, ir jau ten atiduodi savo jėgas. Šiuo metu medicina man yra pirmojoje vietoje, o šachmatai liko kaip hobis.
- Ar turite lygiaverčių varžovų universitete?
- Žinoma. Žaidžiu su broliu, kuris taip pat profesionaliai užsiima šiuo sportu nuo pirmos klasės, kaip ir aš baigė šachmatų mokyklą. Jis yra gydytojas rezidentas, pasirinkęs neurologijos specializaciją. Be mano brolio, yra ir kitų draugų iš šachmatų pasaulio, kurie, beje, taip pat gydytojai rezidentai. Turime labai gerą LSMU šachmatininkų komandą, kurios sudėtyje yra trys vaikinai ir aš – viena mergina. Stengiamės kiek galima aktyviau dalyvauti Lietuvos studentų čempionatuose, dažnai pasiseka juose iškovoti pergales. Mes šauniai bendraujame, kadangi esame nuo mažens pažįstami, susitikdavome varžybose – visi esame baigę šachmatų mokyklas tik skirtinguose miestuose.
- O kuri gyvenimo pergalė jus džiugina labiausiai?
Turbūt pats svarbiausia ir įsimintiniausia man buvo Pasaulio šachmatų olimpiada 2014 metais, kuomet įgijau moterų meistrės titulą. Tai buvo apskritai pirmoji pasaulio olimpiada, kurioje dalyvavau, todėl ši patirtis paliko vieną ryškiausių pėdsakų. Na, o antruoju svarbiu laimėjimu laikyčiau šį – Europos studentų sporto čempionatą. Kitos varžybos buvo gana seniai, dar vaikystėje, kuomet taip pat pavyko pelnyti antrąją vietą Europos olimpiadoje ir taip pat greitajame šachmatų turnyre.
- Ar yra dalykų, kurie rengiantis varžyboms padeda užtikrinti aštrų mąstymą?
Kaip ir kitose sporto šakose fizinis pasiruošimas vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Svarbu gerai išsimiegoti, pailsėti, pavalgyti, bet ir nepersivalgyti... Visi šie dalykai svarbūs. Taip pat kritiškai svarbų vaidmenį atlieka ir psichologinis pasiruošimas – būtina psichologiškai nusiteikti, kad išsaugotum jau minėtą vidinę ramybę, šaltą protą. Būna, kad praloši svarbią partiją ir pyksti ant savęs, kyla vidinė sumaištis, tačiau vos ne iš karto jau reikia sėstis ir žaisti kitą partiją. Tada labiausiai ir praverčia šaltas protas bei sugebėjimas greitai susikoncentruoti iš naujo, atgauti ramybę. Šios savybės, beje, ateina su praktika. Varžybinės patirties dėka pradedi išmokti susitaikyti su laimėjimais ir pralaimėjimais. Kalbant apie paprastus dalykus, tai bent jau man per varžybas dažniausiai padeda nekalbėjimas prieš partiją: kai niekas netrukdo, neblaško, kai gali pabūti tik su savimi, ramiai pakvėpuoti, susitelkti. Na, o geriausias pasiruošimas yra žinios. Reikia turėti tvirtą teorinį pagrindą, prieš varžybas išanalizuoti priešininko žaidimą, praverčia pokalbiai su treneriu, kuomet pasitari, apsvarstai taktiką.
- Nesusidūrusius su šiuo sportu nustebintų tai, kad varžovo elgesį galima nuspėti...
- Profesionalūs žaidėjai paprastai yra pasiruošę ir išmokę vieną debiutą. Tai žinodamas, tu gali paruošti dešimt penkiolika ėjimų į priekį, ir jei, tarkime, pavyks vienu ėjimu pasiruošti daugiau, gali nustebinti varžovą. Taip sukuri kritinį momentą: priešininkas sutriks, pasimes, jam reikės ilgiau pamąstyti ir tokiu būdu įgauni mini pranašumą, kuris rezultatą gali pakreipti tavo naudai.
„Žaidžiant šachmatais tenka įsisąmoninti, kad vieną kartą gali nepasisekti, kitą – pasisekti. Kad reikia susitaikyti su pralaimėjimais, nepaisant nusivylimo, iš naujo stotis ant kojų, net ir po labai blogų varžybų. Taigi šachmatai yra visapusiškai geras sportas“, – sako LSMU studentė Giedrė Vanagaitė.
- Šachmatais žaidžiate nuo mažų dienų. Rekomenduotumėte atžalas leisti į šią sporto sritį? Ką ji jums davė?
- Žinoma, rekomenduočiau. Man atrodo, kad šachmatai tikrai nesugadina žmogaus, atvirkščiai – jie moko susikaupimo, tobulina sugebėjimą mąstyti, logiškai samprotauti. Ir ne tik tai – ši sporto šaka ugdo psichologiškai. Paprastai vaikai nori tik laimėti, laimėti ir dar kartą laimėti. Tačiau žaidžiant šachmatais tenka įsisąmoninti, kad vieną kartą gali nepasisekti, kitą – pasisekti. Kad reikia susitaikyti su pralaimėjimais, nepaisant nusivylimo, iš naujo stotis ant kojų, net ir po labai blogų varžybų. Taigi šachmatai yra visapusiškai geras sportas.
- Ar laimėjimas turi tamsiųjų pusių?
- Laimėjimas suteikia didelį džiaugsmą, bet jis kelia ir tam tikrų iššūkių. Kai pasiseka, iš aplinkinių ir savęs paties jauti, kad turi palaikyti pasiektą lygį, nepasirodyti blogiau, išlaikyti pakeltą kartelę. Pavyzdžiui, nors po mokyklos aš jau aktyviai nebesitreniruoju, vis tiek jaučiu vidinį spaudimą, kad turėčiau žaisti tame pačiame lygyje, nors iš tiesų jame jau nebežaidžiu. Tai visiškai natūralu – kai nelieka intensyvių treniruočių, sugebėjimai krenta, o pakilus nusileisti visuomet nelengva.
- Giedre, tikriausiai Jums teko matyti filmą „Karalienės gambitas“?
- Taip! Tai labai geras filmas ir man, asmeniškai, jis tikrai patiko. Ten atspindėta daug tiesos apie šachmatų pasaulį, ypač moterų šachmatus lyginant su vyrų. Tikrai puikus filmas, labai rekomenduoju pažiūrėti tiems, kurie dar nematė.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: