Atsitvėrę tylos siena
Įstaigos vadovė Jelena Kutkauskienė šia tema nelinkusi kalbėti nei gyvai, nei telefonu. Netgi nusistebėjo, kokį atvejį turiu omenyje. Priminus, kad įstaiga neteko jauno ir perspektyvaus gydytojo, kad prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o taip pat prie ligoninės jo atminimui buvo deginamos žvakutės, direktorei atmintis sugrįžo: „Komentarų šia tema nebus. Mes išplatinome viešą pranešimą.“
Pastarojo ištrauką cituojame: „Incidentas įvyko namų aplinkoje, gydytojo nedarbo metu, dėl jo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Daugiau komentarų šia itin jautria ir diskretiška tema, kurioje neišvengiamai paliečiami asmens privataus gyvenimo klausimai, teikti neturime nei juridinės, nei moralinės teisės“.

Gerai nors tiek, kad su įstaigos darbuotojais, kaip rašoma minėtame pranešime, dirba psichologai, bus vedami ir grupiniai užsiėmimai. Gal tai padės panašioms tragedijoms užkirsti kelią ateityje? Ieškojome ir Ortopedijos-traumatologijos centro vadovo nusipelniusio gydytojo profesoriaus Narūno Porvanecko. Kabineto durys buvo užrakintos, kitapus jų nenustojamai skambėjo telefonas. Su profesoriumi susisiekus telefonu, šio balsas atrodė prislėgtas. „Gydausi... Atleiskite, aš nepasiruošęs kalbėti nei psichologiškai, nei moraliai“, - atsiprašė profesorius ir mandagiai užbaigė pokalbį.
 
Bejėgiai prieš mobingą
„Darbuotojai bijo kalbėti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai yra įbauginti. Antra, bijo dėl to žmogaus, galimai pastūmėjusio tokiam žingsniui, psichologinės būklės. Bet aš nemanau, kad tai – priežastis nešnekėti. Turime kalbėti apie žeminimo procesą, kadangi tai vyksta gydymo įstaigose. Žmonės, kurie yra žeminami, neturi kur kreiptis – yra įbauginti. O tie, kurie žemina, mato savo nebaudžiamumą ir daro ką nori“, - sakė su Lietuvos medikų sąjūdžiu siejamas plastikos chirurgas Darius Jauniškis.
 
Jo žiniomis, pažeminus ir patyčias patiria ne vienas gydytojas. „Įsivaizduokite, tau sako, jog esi nevertas šios operacijos, ją atliks kitas daktaras. Arba skyriaus vedėjas pasiūlo darbą – dalį etato, o klinikos vadovas atkerta: tu nevertas šio etato, nepasirašysiu. Visokiausi aptarimai vyksta prie pacientų, prie kolegų ir tai – ne kokie nors konstruktyvūs veiksmai, o tiesioginis žeminimas. Faktas yra tas, kad telefono žinutėse, kurias jis (nusižudęs gydytojas – aut. past.) rašė draugams, užfiksuota, jog profesorius vėl ant manęs užsisėdo“, - pasakojo medikas.
Pasak jo, reikia kalbėti ir diskutuoti, kaip galėtume tokioms tragedijoms užkirsti kelią ateityje. Juolab kad mobingas egzistuoja visur – tad reikia pagaliau su tuo kovoti, o ne nusileisti.
 

„Aš nesileidau, kad iš manęs tyčiotųsi. Nebuvau iš tų žmonių, kuriuos lengva pastumti. Bet mačiau, kaip tyčiojamasi iš kitų. Ne kartą esu ir užstojęs tuos, kurie, mano manymu, būdavo kaltinami neteisingai.
Norime, kad tai nepasikartotų, kad tie žmonės, kurie yra žeminami, turėtų galimybę kam nors pasiskųsti ir išspręsti tokias problemas. O tie, kurie terorizuoja ir žemina, turėtų būti kontroliuojami. Jie neturėtų užimti vadovaujančių pareigų. Kai kurie neišlaiko egzamino valdžia“, - sako su Lietuvos medikų sąjūdžiu siejamas plastikos chirurgas Darius Jauniškis.

 
Dalijosi vienu kabinetu
„Aš jį puikiai pažinojau. Mes bendravome. Jis buvo kitos kartos – jaunesnis kolega, bet mes netgi „gyvenome“ viename kabinete, dalijomės bendra darbo vieta, naudojomės vienu kompiuteriu, spinta, kur kabinome paltus. Pažinojau jo šeimą“, - įvykio sukrėstas ir gydytojas traumatologas ortopedas Tomas Sveikata, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.
Medikas prasitaria, kad jo kolega kartais užsimindavo apie psichologinius sunkumus ir nesutarimus su vadovu – ne vieną kartą jiedu kalbėjosi, bandė guosti ir drąsinti kolegą.
 

„Dabar tikrai ne laikas apie tai kalbėti, nes mes visi be išimties patiriame moralinį spaudimą prieš save, visuomenę ir mirusiojo kolegos šeimą, o vadovas turbūt patiria šimteriopai didesnį spaudimą – ir psichologinį, ir visapusišką. Tad jeigu pradėsime dar labiau pulti sužeistą žmogų, irgi būtų neteisinga. Tokiu sunkiu periodu kaltinti, manau, tikrai neverta. Savižudis yra kaip prokuroras, jis palieka nuoskaudas mumyse ir visi, kurie buvome šalia, galvojame, gal galėjome ką nors padaryti daugiau“, - svarsto gydytojas traumatologas ortopedas Tomas Sveikata, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

 
Gina kaip viščiukus
„Mūsų kolektyvas - itin draugiškas. Esame jauni – skyrius egzistuoja tik dešimt metų, visiškai naujai susikūręs kolektyvas ir pas mus visai kitokios tradicijos“, - sako RVUL Terminių traumų skyriaus vedėjas Vytautas Vaitkus, paklaustas apie atmosferą darbe.
Tiesa, kad įstaigoje esama mobingo, skyriaus vedėjas neneigia. Visgi patikina, kad nei jis, nei jo skyriaus darbuotojai nėra puolami ar žemindami iš viršaus.
 

„Kai studijavome, visąlaik kartojo, kad tu esi niekas, tave visą laiką galime atleisti ir panašiai. Yra susiklosčiusi tokia ydinga tradicija, prieš kurią visąlaik kovojau ir gyniau kolegas. Dėl to mano skyriuje to nebuvo. Aš pats to netaikau, kadangi kadaise esu tą patyręs. Kiek žinau, mano kolektyvas jaučiasi saugus. Jeigu kas nors ir puldavo, aš kaip paukštis gindavau tuos savo paukščiukus. Neleisdavau jų skriausti. Jeigu ką, sakydavau, verčiau mane vadinkite durniumi, o ne juos“, - pasakojo RVUL Terminių traumų skyriaus vedėjas Vytautas Vaitkus.

 
Pasak jo, mobingas egzistuoja visur, privačiose gydymo įstaigose – taip pat. Nors, kaip pastebi, daugelis kolektyvų jau pamažu valosi nuo šio negatyvaus ir destruktyvaus dalyko.
„Sveikatos apsaugos sistemoje buvo išvystytos tokios gilios (mobingo – red.) tradicijos, dabar tik pirmąkart apie tai prabilta. Jei apie tai pasisakydavai, atkirsdavo, kad esi silpnas, tad nedirbk.
Kas baisiausia, kad vadovus spaudžia pirmiausia pacientai, kurie į juos kreipiasi. Daktaras pasijaučia toks menkutis. Dešimt ir daugiau metų, priklausomai nuo specialybės, mokaisi, bet jautiesi niekas... Kvailai jautiesi, kai esi durninamas sulaukęs ir keturiasdešimties, ir penkiasdešimties metų. Kai tau dvidešimt, gal ir gali tėvelis pasakyti: tu, sūnau, elgiesi durnai. Bet kodėl turi būti vadinamas idiotu sulaukęs keturiasdešimties penkiasdešimties metų?
Nuvažiuojame į užsienį, kolegos stebisi mūsų pasiektais rezultatais: vau, kaip jūs mokate tai padaryti! Sakau, daugeliui mūsų žmonių reikėtų užkabinti medalius. O jie, kai yra tokie milžiniški krūviai, išsenka“, - sako V.Vaitkus.

---

 
Komentaras
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius:

- Mane nustebino visuomenės ir medikų bendruomenės reakcija, lyg mes nežinome, kad Lietuvoje kiekvienais metais nusižudo apie tūkstantį žmonių. Dabar, ačiū Dievui, mažiau. Tarp jų tikrai yra ne vienas gydytojas, ir mokytojas, ir kitų specialybių atstovas. Nors seniai žinoma, kad medikų rizika perdegti yra didžiulė ir darbe jiems tenka milžiniški krūviai, visada pradedame dirbti, kalbu ne tik apie ministeriją, bet ir apie medikų bendruomenes, gaisrų gesinimo principu.
Galima suskirstyti, kad perdegimo sindromas pasireiškia trimis simptomų grupėmis. Pirmiausiai – fizinis išsekimas. Antras, pažintinių gebėjimų, kognityvinių ir emocinių funkcijų išsekimu. Pirmiausiai dažnai pasireiškia bendras fizinis silpnumas, nuolatinis nuovargis, kuris būtent dažniausiai ir yra susijęs su darbinėmis situacijomis. Kada žmogus atostogauja, dažnai šie simptomai palengvėja.
 
Toliau prasideda kognityvinių arba pažintinių funkcijų išsekimas, kada tampame užmaršūs. Pastebime, kad anksčiau surašyti ligos istoriją ar užpildyti protokolą reikėdavo dešimt minučių ir mūsų tai nevargindavo, dabar tai padaryti sunku, mums reikia žymiai daugiau laiko. Tiesiog pradedame užmiršti elementarius dalykus, kad reikėjo kur nors nueiti, ką nors pasakyti ar suleisti vaistus. Tai vėlgi dažnai yra susiję su medikų klaidomis, kurios atsiranda būtent dėl pervargimo ir perdegimo sindromo. Paskutinis – vadinamasis emocinis išsekimas, kada iš tiesų tampame abejingi darbui, žmonių problemomis, galų gale, dažnai ir karjerai, pasiekimams. Po to gali pereiti į depresyvią simptomatiką, kada žmogus išvis jau nieko nebegali padaryti. Tai jau yra paskutinė fazė, bet ji, jeigu nieko nedarome, gali tęstis daug metų.

---

 
Tarp kitko
Tragedijos sukrėsta sujudo ir slaugytojų bendruomenė. Socialiniame tinkle slaugytojos pasidalijo žinia, kad per paskutinius septynerius metus Jungtinėje Karalystėje nusižudė 305 slaugytojai, t.y. yra maždaug kas savaitę po vieną. Kaip rašoma jų puslapyje, ilgos darbo valandos, patiriamas psichologinis ir fizinis smurtas, mobingas – tai tik maža dalis to, ką tenka patirti slaugytojams.
Klausiama, o kokia yra slaugytojų savižudybių statistika Lietuvoje?
„Per slaugos praktiką susidūriau su dviejų kolegų slaugytojų ir vieno gydytojo savižudybėmis. Tikriausiai tai yra „normalus“ reiškinys mūsų profesijoje. Dirbame, verkiame, perdegame, keliamės ir vėl einame į darbą. Tvarkomės su savimi taip, kaip mokame. Kol galutinai atsiduriame pačiame giliausiame duobės dugne ir nematome absoliučiai jokios šviesos“, - ironizavo viena slaugytojų.


Lietuvos medikų sąjūdis atliko apklausą, ar medikai kasdieniame darbe susiduria su mobingu.







lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!