Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio politinio pasitikėjimo komanda pasipildė nauju nariu. Nuo pirmadienio ministro patarėjo ir atstovo žiniasklaidai pareigas pradeda eiti komunikacijos konsultantas Tomas Bagdonas.
- Ne paslaptis, kad Sveikatos apsaugos ministerija pastaraisiais metais tiesiog įkaitusi nuo visuomenės dėmesio. Ilgai svarstėte prieš apsispręsdamas užimti šias pareigas?
- Ne, apsispręsti užteko kelių dienų. Kaip antrą veiksnį šalia asmeninių nuostatų, kuris padėjo apsispręsti, įvardinčiau pokalbius su ministru – greitai radome bendrą kalbą. Imponavo tai, kad A.Dulkys pasirodė inteligentiškas, buvo atviras ir nuoširdžiai kalbėjo apie laukiančius sunkumus, nevyniojo jų į vatą. Didelis pliusas buvo ir nuostatos – nuoširdžiai išgyventa dėl nepakankamos komunikacijos su visuomene. Galima pajuokauti, kad ministras per tuos devynis mėnesius, kol neturėjo atstovo spaudai, įgijo antrą profesiją, tad pokalbis vyko tarp dviejų profesionalų. Iš ten tas greitas bendros kalbos radimas.
- Kaip matote SAM ateities komunikaciją?
- Jei įvertintume poreikių piramidę, su sveikata susiję klausimai stovi aukščiausiai. Gali nerasti laiko pasidomėti ekonominiais reikalais, politiniu šalies ir užsienio gyvenimu, bet mityba, higiena, ligos, kiti sveikatos klausimai visada yra akiratyje. Esame fizinės ir emocinės būtybės ir nuo to niekur nepabėgsime. Iš ten tas didelis susidomėjimas ir didelė atsakomybė.
Jei pažiūrėtume į viešąją erdvę, kartu su augančiu susirgimų skaičiumi vėl didėja dėmesys kovidui. Jis įaudrino visuomenę, tad iš ten po padidinamuoju stiklu yra bet kokia nauja infekcija. Geriausias to pavyzdys – beždžionių raupai, kurie dėl plitimo ypatumų niekada nepasieks kovido masto, tačiau tai – infekcinė liga ir automatiškai įsijungia raudonas švyturėlis mūsų galvose.
Valdant tokias situacijas ir mažinant nerimą, svarbu savalaikis žiniasklaidos ir visuomenės informavimas. Tad vienas prioritetinių darbo barų – kuo greitesnė ir detalesnė reakcija į kylančias visuomenės nerimo bangas, kad jos nevirstų panika. Politinė ir viešoji dienotvarkės dažnai persipina ir kilus panikos bangai skiriami neadekvačiai dideli resursai pašalinti panikos objektą, nors kartais tiesiog užtektų pirminėje stadijoje atsakyti į kylančius klausimus. Aiškūs atsakymai veda į adekvatų situacijos vertimą. Savotiška molų statyba, tik ne jūroje, o galvose.
Būkime biedni, bet teisingi – šiandien retas gali pasakyti, kas laukia jo rajono ligoninės, kokių paslaugų galės tikėtis, kad gautų gydymą vietoje, o kada teks vykti už rajono ribų. Čia reikalinga didelė SAM lyderystė ir komunikacinis indėlis.
Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, gerokai svarbesnis yra sveikatos sektoriaus reformos pristatymas. Tai – istorinis įvykis, nes pirmą kartą per trisdešimt metų imamasi tokio masto sveikatos sistemos pertvarkos. Mūsų visuomenė yra senėjanti, tad sveikatos reforma daugeliu savo tikslų yra kaip atsakas į šiuos visuomenės pokyčius. Tai ir sveikatos paslaugų priartinimas prie gyventojų, ir sveiko gyvenimo būdo propagavimas, ir dėmesys psichikai. Pagaliau šiandien mes pasenstame ir mus užpuola ligos greičiau, nei išeiname į pensiją. Tai glumina, todėl reforma siekiama pakeisti šią situaciją. Paprasčiau tariant, kaip dabar pasiklosime, taip miegosime artimiausius trisdešimt metų ir mes, ir mūsų vaikai.
Antras, bet ne ką mažiau reikšmingas dalykas, kad reforma savo esme pacientus verčia klientais. Vadinasi, lūžis turi įvykti ne tik sistemoje, bet ir už jos ribų – žmonių galvose bei elgesyje. Tai – lėtas procesas, bet be jo negalime tikėtis sėkmės – nenaudojama geležis rūdija. Tad pirmiausia reikia informuoti apie pokyčius sveikatos sistemoje gyventojus, tada edukuoti juos apie galimybes ir per įvairias paskatas įpratinti naudotis nauja paslaugų sistema. Būkime biedni, bet teisingi – šiandien retas gali pasakyti, kas laukia jo rajono ligoninės, kokių paslaugų galės tikėtis, kad gautų gydymą vietoje, o kada teks vykti už rajono ribų. Čia reikalinga didelė SAM lyderystė ir komunikacinis indėlis.
Trečias dalykas, medikų vaidmuo. Ne ministras ir viceministrai užsiima gydymu. Medikų bendruomenės įsitraukimas yra kritinis reformos sėkmei, nes pagal tai gyventojai vertins pokytį. Neslėpkime, yra daug inertiško elgesio, tą matėme prieš reformos patvirtinimą Seime. Ar atviras ir skaidrus bendravimas, didesnio įsitraukimo skatinimas, kuo remiasi komunikacija, yra raktas į konstruktyvumą – nežinau, laikas parodys.
- Kaip galvojate, kokie pirmieji iššūkiai laukia?
- Darbas be sistemos yra tikroji juodoji skylė, kuri praryja ir geriausius, ir entuziastingiausius. Todėl pirmieji iššūkiai yra buitiniai – iš naujo sudėlioti komunikacijos procesą ministerijoje. Nors de jure esu ministro patarėjas, taigi darbo subjektas lyg ir vienasmenis, bet naivu tikėtis, kad gerai ministro veikla gali būti vertinama be ministerijos ir atvirkščiai. Todėl viską reikia pradėti nuo pagrindų.
Ministerijos komunikacija yra lyg dviejų greičių kelias – pirmuoju it sportiniai automobiliai švilpia greitos žurnalistų užklausos, kurias reikia atsakyti čia ir dabar. Antruoju lėtai it sunkvežimiai juda įvairūs viešinimo projektai, kurie gali tęstis ir metus. Pirmuoju atveju varinėjamas sveikatos apsaugos kraujas, antruoju stipriname jos kaulus. Abu svarbūs, abu reikalingi.
Per pandemiją ministerijos Spaudos tarnybai teko milžiniškas krūvis – didelis visuomenės dėmesys virto nežemišku užklausų srautu, kuriam aptarnauti buvo pasitelkti visi resursai. Iš ten galima paaiškinti duobes su vakcinacijos kampanijomis, nes kai tavo visą resursą suvalgo čia ir dabar, neišeina galvoti apie rytojų.
Čia prieiname pagrindinę problemą – dėl srautų išsibalansavimo susiformavo elgesys reaguoti reaktyviai ir gynybiškai. Bet gyvenimas grįžo į savo vėžias ir ministerija privalo diktuoti sveikatos sistemos politinę dienotvarkę. Džiaugiuosi, kad Spaudos skyriuje radau profesionalius kolegas, su kurių pagalba, taip švelniai juokaujant, manau grįžime į doros kelią ir ministerija bus matoma daugiau kaip inicijuojanti pokyčius institucija.
- Turite turtingą patirtį žiniasklaidoje, viešuosiuose ryšiuose. Kokie pokyčiai vyko komunikacijoje per šį laiką?
- Viena aspektą jau paliečiau. Tai – greitis. Žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau greitėja. Ir tai kelia iššūkių dėl lūkesčių. Ypač viešajam sektoriui. Paimkite paprastą pavyzdį. Jei jums reikia patvirtinti kokį nors įsakymą, jis pereina ir per penkis, ir per septynis, ir per dešimt žmonių. Toks didelis žmonių įsitraukimas sumažina klaidos tikimybę, bet jis ištęsia procesą, kas neatitinka nūdienos realijų. Vaizdžiai tariant, tau rašo per messengerį, o sistema atsakinėja telegrafu. Paradoksas tas, kad dėl interneto ir greitos informacijos prieigos mūsų atmintis trumpėja, o mums reikia žinoti kuo daugiau čia ir dabar.
Koks galėtų būti atsakas? Tai mokymai įvairių sričių specialistams apie žiniasklaidos procesą ir jos poreikius; lavinimas gebėjimų atsakinėti įvairiomis formomis – ir raštu, ir prieš kameras; ir t.t.; duomenų atvėrimas ir informacinio raštingumo ugdymas.
Antras pokytis – asmenybių svarba. Socialiniai tinklai tapo alternatyviąja medija, o kas ten karaliauja? Asmenybės. Jos turi daugiausiai sekėjų, jų nuomonė perkeliama ir į tradicinę mediją, taip jas legitimuojant kaip komunikacijos proceso dalį. Tad palaimintos tos institucijos, kurios turi nuomonių lyderius socialiniuose tinkluose, nes jie užtikrina tiek didesnį auditorijų pasiekiamumą, tiek didesnį įsitraukimą. O didesnis įsitraukimas garantuoja didesnį palaikymą. Tad nori nenori asmenybių kaip prekės ženklų mada ateis ir institucijų gyvenimą.
Trečias dalykas, pilietinės visuomenės įsitraukimas. Viešasis sektorius išmoko bendrauti su įvairiomis instucionalizuotomis organizacijų formomis, darant apvalaus stalo diskusijas, patariamąsias tarybas ir t.t. Bet ką daryti, kai visuomenės grupės susiburia dėl konkretaus, dažniausiai trumpalaikio tikslo. Komunikacinis tinklas virsta veiksmo grupe. Demokratijos procesas lyg ir reikalauja įsiklausyti, bet biurokratinis aparatas nenumato tokios galimybės. Kalbu apie tokius kraštutinumus kaip cancel kultūra, su kuria pradėjo susidūrinėti verslas, bet neabejotina, kad tai palies ir viešąjį sektorių. Tai atviras klausimas, į kurį reikės rasti atsakymus.
- Pabaigai – kaip jums atrodo, kas lemia pagrindines komunikacijos klaidas?
- Čia kaip bet kokiame šokyje, didelę dalį sėkmės lemia pirmas žingsnis. Politinėje komunikacijoje pirmoji klaida yra ta, kad kiti – žiniaskaida, nuomonių lyderiai ir (ar) visuomenė – tave mato problemos savininku, tačiau tu jos nepriimi. Ginčydamasis prarandi brangų laiką, kurį galėtum skirti tiek sprendimo paieškai, tiek atsakymams.
Komentuoti: